Taip, Filipinai turi net 163 ryklių rūšis. Deja, nematėme nė vieno, o žmonių užpuolimai yra ypatingai reti. Bet vėžlys praplaukė jūroje per rankos atstumą.
Praktiškai visi Filipinų paplūdimiai (bent jau ties Palawan sala) knibžda miniatiūrinių musyčių su baltais sparneliais, kurias pamatyti labai sunku. Gulite sau nuostabiame paplūdimyje, o po kurio laiko pradeda labai stipriai niežėti, ir iššoka pūliuojantys spuogai, kurie kankina gerą savaitę (kaip ir niežulys). Todėl keliaujant visi sutikti turistai turėjo daugiau ar mažiau šių įkandimų. Apsaugos priemonių iš esmės nėra.
Keliaudami radome dar masinio turizmo ir civilizacijos nesugadintų mažų miestelių ir kaimelių (Sabang, Port Barton). Gal jie ir neturi kažko ypatinga, bet atmosfera sukuria labai gerą jausmą – gatvės vis dar negrįstos, iš balto smėlio, maži šeimos bungalų tipo viešbutėliai, staiga išdygstantys ant pajūrio saulei palydėti restoranai, kai vietiniai atsineša kėdžių, stalus, grilių, o gamta suorganizuoja visą nuostabią aplinką. Nėra prabangos, nėra supermarketų ir Michelino restoranų, bet yra nuostabus šios akimirkos ir gyvenimo jausmas draugiškų ir šiltų vietinių žmonių apsuptyje. Jokio skubėjimo, niekas neturi ir nežiūri į mobilų telefoną (įtariu įtakos turi labai prastas mobilus ryšys ir internetas), tiesiog laikas čia eina savu ramiu ritmu.
Yra ir turistinių masiškų miestų, kurie jau prarado savo dvasią (El Nido), o kiti gal jos niekada ir neturėjo (Coron).
O dideli miestai paliko dar kitą įspūdį.
Cebu – seniausias miestas Filipinuose intrigavo. Čia kažkada išsilaipino pats Magelanas (ir vėliau buvo nužudytas), mieste vis dar yra kryžius, kurį jis čia atplukdė. Bet miestas nuo pat pirmų akimirkų palieka slogų įspūdį. Architektūra skurdi ir pilka, miestui trūksta gyvybės – rodos čia nieko nevyksta, vyksta tik eismas su kamščiais. O didžiausią įspūdį palieka... kanalizacijos sistema – atviri latakai, kur subėga viskas. Ties jais tvyro ypač išraiškingas aromatas, kuris nepaleidžia net ir miesto centre, kur daug benamių – miegančių, valgančių ir atliekančių visus reikalus čia pat, net ir tiesiai priešais miesto katedrą. Stebina, kad jie visur guli, sėdi su mažais purvinais vaikais. Kodėl, netrukus tampa aiškiau, vaikai naudojami išmaldos prašymui, ištiestai mažai purvinai rankai juk atsispirti sunkiau. O tokios rankos per dieną tiesėsi dešimtimis. Ieškant gaivesnio oro gurkšnio derėtų nuolat neprarasti žvilgsnio nuo kelio, nes jis gan dažnai nusetas ekskrementais, plyšiais į atvirus nuotekų kanalus, ar tiesiog gatve tekančia stipraus aromato srove. Kaip ir lankytuose Palawan salos kaimeliuose, net ir mieste vyrauja kartoniniai-faneriniai purvini vargani nameliai, kaip akivaizdus įrodymas, kad Filipinų pragyvenimo lygis ženkliai žemesnis už Tailando ar Vietnamo. O kuo skurdesne šalis, deja, bet tuo daugiau turi mokėti už visas turistines paslaugas – viešbučius, transportą, maistą (lyginu su Pietryčių Azijos šalimis. Bet jokia Azijos šalis nesiekia tokių aukštų kainų kaip Lietuvoje).
Manila, iš kurios daugelis atvykstančių siekia kuo greičiau pabėgti, mane maloniai nustebino miesto gyvumu ir įvairove. Kažko labai ypatingo čia irgi nėra, tik 16 amžiaus ispanų keliautojų palikimas, o patys filipiniečiai kažkokio palikimo kaip ir neturi – jie visada gyveno gan paprastą gyvenimą iš bambukų ir palmių pastatytuose nameliuose. Tebegyvena taip iki šiol. Jeigu pasisekė. Jeigu ne – tenka glaustis lušnynuose: kelių aukštų kartoniniiuose ir iš faneros suręstuose šleivuose kreivuose nameliuose, kurie, nenuostabu, kad byra kaip kortų nameliai užėjus rimtesniai audrai. Maniloje virs 600000 žmonių glaudžiasi tokiose lūšnose, t.y. net trečdalis miesto populiacijos! O žemiausias sluoksnis miega tiesiog gatvėje. Ir ne kažkur pasislėpę, o tiesiai priešais dangoraižius centrinėje miesto dalyje. Čia pat dera dangoraižiai ir benamiai, kolonijistinis senamiestis ir kartoniai lušnynai.
Vakarų pasaulis čia paliko labai ryškų pėdsaką. Juk šalis daugiau kaip 300 metų priklausė Ispanijai, vėliau dar vos ne pusšimtį Amerikai. Todėl nenuostabu, kad čia praktiškai visur galima susikalbėti angliškai, bet ir mažiau egzotikos. Ypač ryškus Amerikos maisto, kultūros ir muzikos palikimas. Kadangi mūsų nežavi McDonalds ir KFC tipo maistas, tai FIlipinai buvo gera proga tiesiog mažiau valgyti. Pagrindinis maistas, kurį galima rasti ant kiekvieno kampo, burgeriai ir riebaluose virta vištiena. Gatvės maisto kultūra pasirodė skurdi – gali gauti suvirusių ryžių su arbatiniu šaukšteliu kažkokios mėsos be padažo. Maistas šaltas, nes ryte prigaminus maistas stovi puoduose visą dieną 32 laipsnių lauko temperatūroje, kol visko neišperka. Aš be galo mėgstu gatvės maistą, bet Filipinai buvo ne ta šalis, kur jį mėgčiau. Žinoma, yra vietų, kur gausite skanių filipinietiškų patiekalų kaip Chicken Adobo, bet jos daugmaž ir bus orientuotos į turistus.
Jeigu kulinariniais sugebėjimais filipiniečiai nenustebina, tai bent jau įspūdį palieka jų gamta. FIlipinai tikrai turi žydriausią vandenį, balčiausius paplūdimius, nuostabios augmenijos ir gyvūnijos povandeninį pasaulį. Bet kita vertus – Filipinai vadinami stichinių nelaimių šalimi Azijoje. Žemė čia dreba praktiškai kasdien, pietinėje šalies saloje ir šalia jos nuolat vyksta apie 5 balų žemės drebėjimai, sukeldami ir cunamio riziką. Dažnėja taifūnai nušluojantys nuo žemės visus pastatus, užliejantys sūriu vandeniu gėlo vandens saugyklas. Na ir tokia smulkmenėlė – lyja čia pusę metų po 500-600 mm per mėnesį, palyginimui Lietuvoje lietingiausias mėnuo metuose sudaro apie 80 mm per mėnesį lietaus.
Pandemija vargingai šaliai kirto stipriai: 2021 metų gale taifūnas dar ir sunaikino nemažą dalį Bohol, Siargao salų miestelių. Ir lyg to dar būtų per mažai, šalyje yra 18 aktyviu ugnikalnių, kurių vienas yra visai netoli sostines Manilos ir paskutinį kartą išsiveržė 2020 metų sausį.
Filipinai su pavydu turėtų žvelgti į kaimynines Pietryčių Azijos žemynines šalis, praktiškai neturinčias nei vienos iš išvardintų bėdų. Jei jau Vietnamą ar Tailandą pasiekia kokia audra ar taifūnas, tai jis daugiausiai atvejų būna nusilpęs, nes prieš tai visa galia smogė Filipinams. Žinoma, ir Tailandas yra savo istorijoje turėjęs skaudžių cunamio pasekmių, o Vietnamas – galingesnio taifūno. Bet tai toli gražu iki žalos, kurią nuolatos ir kiekvienais metais patiria filipiniečiai, per metus sulaukiantys apie 20 taifūnų (taifūnas yra tropinis uraganas). Tad, kai kitą kartą kils noras prakeikti 50 pilkų atspalvių Lietuvos klimatą, kuris gal ir kėsinasi į jūsų psichologinę sveikatą, atminkite, kad jis jūsų nebando nužudyti, bent jau tiesiogiai.
Kuo Filipinai dar gali guostis, kad jie yra treti. Pasirodo, tokioms Ramiojo vandenyno šalims kaip Tonga ir Vanuatu pasisekė dar mažiau.
Nepaisant visko, Filipinai nuolat patenka į penketuką pozityviausių šalių pasaulyje. Deja, šį kartą per trumpą vos 2 savaičių apsilankymą, recepto tam pilnai neperpratau. Per tokį trumpą laiką su tokia didele šalimi galima tik susipažinti, bet ne pažinti.