Tada važiavome autobusiuku kažkur Bahamų sostinės Nasau apylinkėse ir stebėjome šalia mūsų sėdintį pusamžį dreduotą juodaodį, kuris kažką sau po nosimi murmėjo – ar tai repavo, ar dainavo. Bet jis neatrodė kaip koks eilinis apsirūkęs balamutas (Bahamose labai daug kas rūko), o gan inteligentiškas, todėl mus ir sudomino. Ilgainiui jam niūniuoti, matomai, pabodo, tad jis pasisuko į mus paklausdamas, iš kur atvykome. Iš ko jis nusprendė, kad mes ne vietiniai? Ne, ne tik iš mūsų blyškios kaip paršiuko rausvos, saulės nemačiusios odos. Tiesiog absoliuti dauguma Bahamų gyventojų yra juodaodžiai ir bet koks baltas veidas toje šalyje reikš, kad jo savininkas yra turistas.
Nustebau, kad jis pasisakė žinąs Lietuvą ir net apytiksliai nustatė, kur ją rasti. Šiek tiek, tiesa, suklydo dėl geografinės padėties, bet labai dėl to nesupykau, nes dauguma bahamiečių apskritai apie Lietuvą nieko nėra girdėję. Dar maloniau buvo, jog kalbėdamas apie mūsų šalį jis akcentavo Vokietijos, o ne Rusijos artumą (užsieniečiai, nesuplakantys mūsų į vieną katilą su rusais, visada pelno mano palankumą). Kita vertus, jei mes nesupykome ant jo, tai, žinokite, jis truputį supyko ant mūsų. Dėl ko? Dėl jau minėtos dainos. Paklausti, ar esame tokią girdėję, mes palinksėjome – aišku, ir, jog atrodytume protingesni, pridūrėme, kad ją atlieka kažkoks juodaodžių amerikiečių folkloro ansamblis. Būtent šito sakyti ir nereikėjo, nes vyras bemat pasipiktino.