Ne, taip gyventi aš nenoriu, pamaniau. Iš paskos sekė kitas klausimas pokalbyje su savimi – ko aš noriu ir ką turiu dėl to padaryti? Pradėjau galvoti, kas labiausiai manęs netenkina dabartiniame gyvenime. Pirmą vietą užėmė mūsų tradicinis Lietuvos oras ir „cepelininis“ dangus, mat aš dievinu saulę, karštį, jūrą, o gyvendama Lietuvoje tuo galiu pasimėgauti tik du mėnesius per metus.
Vadinasi, klausimas atsakytas – turiu keisti šalį, o dar geriau yra tai, kad jau žinau, jog ta valstybė yra Tailandas. Ten visada plieskia saulė, maisto racionas puikiai atitinka manąjį, daug šviežių vaisių, daržovių. Žmonės, kultūra bei gyvenimo tempas taip pat puikiai man tinkantis.
Tai kodėl aš vis dar čia, pamaniau. Gyvenimas toks trumpas, kad švaistytume jį. Pasitarę su šeima, nusprendėme, jog ryšimės kol kas didžiausiam savo gyvenimo pokyčiui – išvyksime be atgalinio bilieto į Tailandą. Galvoje sukosi daug klausimų, kurie kėlė baimę: turėsime mesti savo gerai apmokamus darbus, vaikas turės laikinai mokytis iš namų, o vėliau pradėti lankyti tarptautinę mokyklą, kurioje bus kalbama angliškai, o mūsų aštuonmetis, žinoma, dar nešneka taip labai gerai. Santaupos ne amžinos, reikės rasti būdą, kaip užsidirbti pinigų.
Nemeluosiu, tai tikrai kėlė didelę baimę, bet neatbaidė nuo noro pabandyti. Vis svarstėme, kas blogiausio gali nutikti ir atsakymas į šį klausimą buvo – nieko. Blogiausiu atveju visada galėsime grįžti į savo namus Lietuvoje ir susirasti naujus darbus, nuo to mūsų gyvenimas nepablogės. Visgi jei pabandysime ir mums pasiseks, gyvenimas pagerės ir būsime laimingi darydami tai, ką norime ir mylime.
Kodėl būtent Tailandas?
Viskas prasidėjo nuo pirmo vizito Tailande 2022-aisiais – tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tailande mums patiko viskas: gyvenimo būdas, tempas, maistas, klimatas, kultūra, žmonės, gamta. Pirmą kartą gyvenime jaučiausi savo vietoje, o kartu su šiuo jausmu atėjo vidinė ramybė ir žinojimas, kad aš čia tikrai dar sugrįšiu.
Grįžus namo, galvoje vis sukosi mintys apie galimybę išvykti gyventi į Tailandą, bet tam, kad priimtume tokį sprendimą, negalėjome remtis tik vienos kelionės patirtimi bei pojūčiais. Tad išsiruošėme į antrąją savo kelionę – nusprendėme aplankyti ir visų taip giriamą Balį. Pirmas dvi savaites leidome keliaudami po Tailandą, lankėme salas, kurių nespėjome apžiūrėti per pirmąją kelionę, ir vis giliau klimpome į meilę šiai šaliai.
Po dviejų savaičių atėjo laikas keliauti į Balį. Pirmas dienas jautėmės kiek pasimetę – nors Tailandą ir Balį skiria tik trys valandos skrydžio, skirtumas tarp šių dviejų šalių didžiulis. Labiausiai išgąsdino chaosas, visur buvo minios žmonių, eismo tiesiog nėra, visi važiuoja kaip nori ir kur nori. Šiek tiek apsipratę, žinoma, pastebėjome nepaprastą šios šalies grožį: ryžių laukai, ugnikalniai, šventyklos, kriokliai – viskas tiesiog gniaužė kvapą. Tiesa, maistas nesužavėjo visiškai. Taigi, turėjome tikrai puikias atostogas Balyje, bet to ir pakako – daugiau į šią šalį grįžti nenorėtume.
Grįžus po šių atostogų į Lietuvą, į darbą (kurį labai myliu), negalėjau rasti sau vietos, iš vidaus mane lyg draskė kažkas, negalėjau paleisti minties apie išsikėlimą gyventi ten. Žinoma, pati mintis apie išėjimą iš darbo, vaiko mokyklos keitimą, artimųjų palikimą šiek tiek baugino. Bet visa tai tik skatino labiau apie viską pagalvoti ir būti pasiruošus daugeliui atvejų. Kurį laiką protas pykosi su širdimi, kol galiausiai priėmėme sprendimą – mes išvykstame į Tailandą!
Manęs labai dažnai klausia, kaip aš nebijau. Bijau, bet tai tik natūralus jausmas išeinant iš komforto zonos. Aš visada labai stipriai dirbu su savimi, savo baimėmis, analizuoju jas ir stengiuosi suvokti, ar jos yra pagrįstos. Šiuo atveju supratau, kad žengdami šį žingsnį mes neturime, ko prarasti.
Labai tikiu, kad ši ilga kelionė (nevadinu to išsikėlimu) padės ne tik mums atrasti save, bet ir padės žmonėms, kurie šiuo metu jaučiasi panašiai kaip mes, siekti savo laimės.
Pasiruošimas kelionei
Sprendimas jau priimtas, tai kas toliau? Mintyse pradėjau dėliotis veiksmus. Pirmiausia pranešiau savo darbovietei, kad atėjo laikas pokyčiams ir esu labai dėkinga už suteiktas žinias bei patirtį, tačiau laikas judėti toliau. Tuomet sekė sunkesnė dalis, kai reikėjo pranešti savo komandai, jog palieku savo pareigas.
Kitas žingsnis buvo susitarti su mokykla, kad norime pereiti į „ugdymas šeimoje“ mokymosi modelį. Labai bijojau, jog tokios galimybės nebus ir teks keisti mokyklą, bet viskas klostėsi sklandžiai ir pavyko rasti kompromisą su mūsų mokykla.
Kai svarbiausi žingsniai padaryti, išsirinkome datą – žinojome, kad šventes dar norime sutikti namuose, tad pasirinkome sausio 15 d. Pradėjau ieškoti lėktuvo bilietų ir būsto, kur apsistosime Tailande. Bilietus pavyko rasti ganėtinai pigius, turint omenyje, kad vykstame sezono metu – visiems mums trims į vieną pusę kainavo 1,1 tūkst. eurų. Pakankamai greitai išsirinkome ir būstą – žinojome, kad norime apsistoti Krabi regione, tad prisijungiau į įvairias vietinių „Facebook“ grupes ir įdėjau skelbimą, jog ieškome, kur apsistoti. Neilgai trukus, gavau pasiūlymą, kuris mums tiko.
Radome 100 kv. m dviejų miegamųjų apartamentus su terasa ir vaizdu į jūrą, pastate taip pat yra sporto salė bei didžiulis baseinas, kur sūnus galės leisti savo pertraukas tarp mokslų. Šį būstą rezervavome trims mėnesiams, nes vėliau galbūt norėsime keisti vietą. Už mėnesį sutarėme mokėti apie tūkstantį eurų. Tikrai galima rasti daug pigesnę vietą apsistoti, bet mums buvo svarbu, kad būtų daug vietos, visi turėtume atskirą kampelį darbui/mokslams ir būtų kuo mažiau trinties.
Svarbiausiais dalykais jau pasirūpinta – liko susitvarkyti vizą, sveikatos draudimą ir susikrauti lagaminus.
Vis dėlto nėra viskas taip lengva ir paprasta, kaip atrodo. Kiekvienas šis žingsnis reikalavo daug streso bei jaudulio, kiekviename etape vis galvojau, ar tikrai teisingai elgiuosi, ar nesigailėsiu, ar nenukentės vaiko mokslai, o atsakymas į visus šiuos klausimus buvo vienas – nežinau.
Viskas paruošta, užsakyta, bilietai nupirkti, todėl nusprendžiau savęs nebekankinti klausimais ir tiesiog atsipalaiduoti bei pagaliau pradėti džiaugtis, jog mes taip padarėme! Vau, dar pačiai sunku patikėti.