Nuvykę į kitą pasaulio kraštą ir išleidę krūvą pinigų lietuviai tikėjosi egzotikos, bet pasijuto tarsi sodyboje prie Molėtų

Buvau susidaręs įspūdį, kad skaitomiausi mano tekstai būna apie posovietines vietoves. Didesnis lietuvių interesas tiems kraštams nestebina, nes penkiasdešimt sovietinių metų nėra praėję be pėdsakų, tad natūralu, kad daug kam yra smalsu kas darosi pas buvusius kalėjimo draugus.

Ir man pačiam smalsu, ne veltui juk ir keliauju į tas vietas. Taip pat maniau, jog tolimi kraštai lietuviams nelabai įdomūs, nes yra tiesiog per toli. Apie tokius daugiau pasidomima tada, jei juose keliautojui kas nors nutinka. Ir pageidautina, kad nutiktų kažkas negero, nes tokios antraštės kaip lietuvį kurorte nustebino nuoširdžios vietinių dainos ar lietuvei egzotiškoje saloje pasipiršo užsienietis labiau atbaido nei skatina paklikinti. Kalbu apie save, aišku – man giliai dzin kas ten kam nuoširdžiai padainavo ar pasipiršo. Juolab, kad tokie dalykai nėra stabilūs – šiandien meilė, rytoj peiliai. Perskaitai va, apie kažkieno begalinę meilę, atiduoti savo laiką, energiją ir emociją, o rytoj žiūrėk jau ta meilė ir skiriasi. Tada pasijauti truputį asilu, nes viskas ką vakar skaitei staiga tampa nebeaktualu.