Pekinas nėra miestas silpniems: metro reikia „į darbą“ paleisti alkūnes, o, pabandžius į vietą pastatyti senukus, lietuviui prireikė širdies lašų

Šis tekstas bus apie Kiniją, kuri paskutiniu metu dažnai akcentuojama mūsų kasdienybėje. Dabar, kai Ukrainos kariuomenė vis labiau krauna malkų rusiškiesiems agresoriams, kurie, nesitikėję tokio įvykio posūkio ir manę, kad Ukrainą užmėtys šapkomis ušankomis, tampa vis nervingesni ir agresyvesni, pasaulio galingųjų akys vis dažniau krypsta į Kiniją. Tai yra normalu, nes Kinija yra tai, ko Putinas besąlygiškai klauso ir bijo. Manau, kad kai Kinijos vadovas Xi pasakys Putinui, kad atėjo metas šį karą baigti, jis baigsis tą pačią dieną. Bet Kinija kol kas, bent jau viešai, nepaisant tokių nereikšmingų dalykų kaip susirūpinimo reiškimas, nuo griežtesnės retorikos susilaiko.

Matyt, dar vis žiūri, į kurią pusę kryps reikalai ir kokios naudos iš to bus galima išpešti.

Mums reikalų su Kinija buvo ir prieš karą. Kalbu, aišku, apie Taivano atstovybės Vilniuje atidarymą ir jos pavadinimą Taivano vardu. Kinija į bet kokias Taivano suverenumo apraiškas reaguoja ypač jautriai ir dėl to labai užpyko. Žinia, nei viena pasaulio valstybė dar nebuvo išdrįsusi padaryti tokio akibrokšto ir Taivano visas atstovybes pavadindavo jo sostinės Taipėjaus vardu. Kinija ėmė grasinti Lietuvai pasekmėmis, buvo atšauktas šalies ambasadorius ir diplomatiniai ryšiai sumažėjo iki minimumo. Gal tas konfliktas būtų eskalavęsis ir toliau, tačiau rusų ordos užpuolė Ukrainą ir atsidaro svarbesnių reikalų tiek mums, tiek kinams. 

Iškart sakau, kad nevograusiu apie tai, ar Lietuvos sprendimas buvo teisingas ar ne, nes nesu didelis ekonomikos ekspertas. Ir net mažas nesu. Ateitis viską parodys ir tikiuosi, kad Lietuvos valdžia žino, ką daro, bei, kad iš šios konfrontacijos Lietuva daugiau išloš nei praloš. 

Kažkada esu sakęs, kad Kinija ir Indija bus paskutinės mano aplankytos šalys pasaulyje, nes labai jau jos man atrodė nesimpatiškos.