40 km pėsčiomis: pamatė tai, ko dažnas vilnietis nežino

Pauliaus Juzėno svajonė – apipėdinti visus Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus. Vyras papasakojo, kokius objektus ir gamtos vaizdus išvydo žygiuodamas Verkių regioniniame parke.

Verkių regioninį parką P. Juzėnas vadina unikaliu savo istorine, gamtine įvairove, kurią galima pasiekti tiek viešuoju transportu, tiek pėsčiomis. Jame vyras nupėdino apie 40 km, bet, pasak Pauliaus, dėl to tikriausiai kaltas Verkių regioninio parko kraštovaizdis, nuolat kviečiantis pasukti iš kelio, kad atvertų savo gamtos lobius, apie kuriuos dažnas vilnietis nežino ar per įtemptą gyvenimo būdą to tiesiog nepastebi.

Perpasauli.lt skaitytojams – Pauliaus aprašyti įspūdžiai apie įsimintiną žygį ir tai, ko dažnas vilnietis galbūt nėra matęs.

Nustebino bažnyčia

Susitikome su drauge prie Žirmūnų troleibuso žiedo. Nusileidę laipteliais nuo žiedo, atsidūrėme iškart Kalvarijų memorialiniame draustinyje – viename iš didžiausių Kryžiaus kelio kompleksų Europoje, pradėto kurti po vykusio Lietuvos – Rusijos karo XVII a. Nesilaikėme griežtai stotelių, bet bandėme.

Šiame etape dar buvo galima pajausti smagiai vingiuojančias Kalvarijų kalvas, nes reikėjo nusileisti tiek prie Trinapolio bažnyčios ir vienuolyno (istorijas apie vienuolyno gyvenimą galite pasiskaityti čia ), tiek Kryžiaus kelyje esančio šaltinio.

Pirmas pojūtis, jog esame Vilniuje, buvo tada, kai pasiekėme Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, kur tuo metu vyko pamaldos. Iš vienos pusės, gerai, nes galėjome patekti į vidų ir apžiūrėti bažnyčios interjerą, kuris ypač sužavėjo. Po šios bažnyčios, šalia kapinių tvoros, nusileidome ir vėl kilome į kalvas.

Atradimas ir Verkių regioninio parko vizitinė kortelė

Užlipę ant kalvų, pėdinome toliau. Iš Jeruzalės ežerėlio, esančio netoli Santariškių klinikų, ištekantis bevardis upelis, įtekantis į Verkės upelį, buvo, galima sakyti, metų atradimas. Gal kiek panašus į Šavašos upelį, tekantį Gražutės regioniniame parke. Pėdindami labai stačiais šio bevardžio upelio intaku, atsidūrėme tarsi kokioje laukinėje gamtoje – apačioje nuvirtę medžiai, itin akmenuotas upelio dugnas paliko neišdildomą įspūdį. O kur dar rasti kažkokie kelių metrų aukščio mūriniai pamatai.

Tiesiog laukinė gamta ir laisvas gyvenimas čia taip susigyvenę, kad tapę vienas kito neatskiriama dalimi. Tikrai rekomenduoju norint neišvažiuojant iš Vilniaus pajausti, ką reiškia žodis „įspūdinga“.

Išlindę į „civilizaciją“, toliau ėjome šalia Verkės upelio esančių užtvankų ir Verkių malūno, statyto XIX a. antrojoje pusėje, kuriame dabar įsikūręs restoranas. Prie šio malūno pamatėme, jog statūs laipteliai, kuriais galima užlipti aukštyn, yra remontuojami. Galvojau, gal reikia pasukti atgal ir lėtai kitaip pasiekti viršūnę, kai nusileidau draugei, jog reikia eiti tiesiausiu keliu įsikibant į jau padarytus turėklus. Užkopę pasiekėme Verkių regioninio parko puošmeną – Verkių dvaro rūmus.

Apsistojome prie Verkių dvaro parko regyklos, dar vadinamos Altana. Vos tik spėjome pasigrožėti, kai turistų ir vilniečių minios pradėjo plūsti prie jos. Tai buvo ženklas, kad reikia judėti toliau. Žmonių sambūriai mums ne prie širdies, bet jie čia neišvengiami.

Toliau judėjome turbūt vienu populiariausių vilniečių dviračių pasivažinėjimo takeliu, vedančiu link Žaliųjų ežerų.

Ežerėlių karalystė ir Riešės upelis

Pasukę nuo pagrindinio takelio, atsidūrėme ežerėlių geomorfologiniame draustinyje. Vienas nuo kito atskiri, vandens telkinukai yra ledynmečio laikotarpio palikimas. Jie skirtingi: vienas užpelkėjęs, kiti dar rodantys gyvybės ženklus. Ir toks kraštovaizdis yra itin retas, jokiuose Rytų Europos upių slėniuose nesutinkamas.

Pirmasis ežerėlis, kurį teko sutikti savo kelyje, buvo Sausasis ežerėlis. Kadangi ėjome kitu krantu, tai galėjome pasigrožėti žvilgsnių neatakuota laukine gamta, sutikti gulbių šeimynėlę. Nuostabu, kai šalia žmonių draugijos, kiek tolėliau, kur neveda pagrindinis kelias į Žaliuosius ežerus, galima aptikti ramybę, kuri baigėsi už keliasdešimt metrų, kai teko vėl kirsti tą pagrindinį kelią ir pasitikti užpelkėjusį bevardį kaimyną.

Prie šio jau baigiančio užakti ežerėlio sutikome daug varlių ir vienišą žveją. Vaizdas tikriausiai vertas kokio paveikslo, nes sunku perteikti tai, ką matėme. Po šio ežerėlio vėl atsidūrėme tame pagrindiniame take.

Pėdindami toliau per miškus, pasiekėme Riešės hidrografinį draustinį. Nusprendę kiek atvėsinti savo įkaitusias pėdas, pasukome prie šio upelio. Prasibrovę pro žolynus, atsidūrėme ties tvarkoma teritorija, kurioje žolytė buvo neseniai nupjauta. Nieko nelaukdami, įlipome į Riešės upelį.

Pabandėme kiek juo paėjėti, tačiau pėdos nebuvo pritaikytos akmenims, tad greitai teko apsigalvoti ir lipti krantan. Radę kur prisėsti, papietavome. Viršuje dirbančių darbininkų keliamo triukšmo galėjo ir nebūti, tačiau tikriausiai dėka jų neteko bristi per nenupjautus brūzgynus.

Ežerų pašonėje

Pasistiprinę pasiekėme Balsių ežerą, tačiau vos tik jį pasiekę, pasukome kita kryptimi. Iš miškų glūdumos atsivėrė Mažasis Gulbinų ir Gulbino ežerai. Nesitikėjome, jog juos apipėdinsime visus, tačiau taip jau gavosi.

Stengėmės laikytis kuo arčiau ežerų krantų, pėdindami žvejų pramintais takais. Čia nuolat patekdavome į užburtą ratą: gamta, kurią keisdavo civilizaciją, ir civilizacija, kuri pasikeisdavo į gamtą.

Civilizacijos būta naujos: naujų namų kvartalas, didelis namų kompleksas su esančiais tilteliais, ant kurių kabėdavo lentelės, jog šis esantis privatus. Gamtos – taip pat: nuo didelių, aukštų žolynų, pelkėtų vietų iki sauso pušyno. Taip apipėdinę pasukome prie Balsio ežero, kurį pasiekti nebuvo taip lengva. Iš pradžių ėjęs kadaise važinėtas takas kuo toliau, tuo labiau siaurėjo, kol galiausiai išnyko. Tad teko pėdinti mišku, o ten sutikome voveraitę.

Vėliau aptikome didžiulius išraustus urvus, tačiau prie jų ilgokai neužsibuvome. Pagaliau pasiekėme žvejų takelį. Nesitikėjau, kad į Balsio ežerą įteka tiek daug šaltinių. Bet ne jie buvo svarbiausias akcentas. Įsivaizduokite ne kliūtinį bėgimą, bet greitą pėdinimą. Skiriasi ne itin daug, bet turi savų pliusų: tu nematai, kas laukia tavęs už poros metrų, kai kuriose vietose nepatartina paslysti, nes gali kelis metrus nugarmėti žemyn. O kur dar poilsiautojai su šunimis.

Išvargę pagaliau pasiekėme savo vieną iš kelionės tikslų – Balsių regyklą. Deja, žaliuojantys medžiai ir krūmai leido minimaliai pasigrožėti Balsių ežero panorama, ten labiau patarčiau lankytis tokiu metų laiku, kai niekas nežaliuoja. Pritūpėme ir svarstėme, kaip toliau pėdinti.

Apsisprendę, pėdinome toliau. Pasiekėme mažą ežerėlį, esantį dauburyje – Akį.

Turniškių upelio motyvais

Vėliau judėjome link Verkių popieriaus fabriko, kuris kadaise buvo moderniausias visoje Lietuvoje ir visoje carinės Rusijos vakarinėje dalyje.

Ilgai ties juo neužsibuvę, pasukome link Staviškių piliakalnio. Ne itin išvaizdus, tačiau ant jo esanti koplytėlė daro jį kiek įdomesnį. Sutikta pamaldi senyvo amžiaus moteriškė savotiškai davė ženklą, jog reikia judėti toliau.

Vėl pasukę į miškus ir laukus, pamatėme fantasmagorišką vaizdelį: vidury lauko įrengta pavėsinė su kambario baldais. Prisipažinsiu, jog pirmąkart toks vaizdas mano akims buvo. Pėdinant toliau, mus pasitiko pelkės, kurių išvengėme pasukdami jau nebevažiuojamais takeliais. Pasiekę Kremplius, žiūrėjome, kaip Turniškių upelis tikriausiai žmonių pagalba sukūręs pelkę, kurioje pamatėme vienišą gulbę.

Pėdinimo pabaiga

Nusprendę, kad geriau būtų pėdinti ne asfaltuotu keliu, o miškais, pasukome į siaurą takelį, kuris savotiškai padalinęs pelkę. Tiesiog mėgavomės pėdinimu gamtoje, supančiais miškais ir civilizacijos netikėtais išlindimais. Įsivaizduokite, kad viduryje miško būtų galima aptikti dujų šulinėlį, kuris, atrodo, atsirado per klaidą. Taip besigerėdami miškų grožiu, pasiekėme Verkių rūmus ir galutinį savo maršruto tašką – autobusų stotelę.

Šaltinis: www.zygeivis.lt