A. Čekuolis: kaip suvalkiečiai Kenijoje su masajais pilvais mušėsi

„Pragyvenau audringą gyvenimą – man jau 83-eji metai. Kalbantis su žmonėmis, dažnai paaiškėja, kad daug ko iš mano patirties jie nežino, net apie tai nėra girdėję. Šioje knygoje pirmąją, literatūrinę dalį sudaro kelionė po Afriką su Suvalkijos ūkininkų grupe, svečiavimasis masajų gentyje, „sportinis“
mūšis pilvais, ir rungimasis, kas toliau nublokš priešininką. Atspėkite, kas laimėjo?“,- intriguoja ką tik leidyklos „Alma littera“ išleistą jo naują knygą „Iš ko šaiposi pasaulis“ pristatydamas Algimantas Čekuolis.

Iš viso knygoje – 53 temos ir suvalkiečių nuotykiai Afrikoje. A. Čekuolis pripažįsta, kad apsakymai ar apysakos ir viskas, kas „galėjo būti“ – ne jam.

Pateikiame Algimanto Čekuolio knygos „Iš ko šaiposi pasaulis“ („Alma littera, 2015) ištraukas.

**********************

Kuo Kenija įdomi?

Buvusi Anglijos kolonija išsikovojo nepriklausomybę dviem etapais. 1952–1960 metais vyko kruvinas Mau Mau sukilimas, oficialiai skelbiama, kad žuvo 12 tūkstančių vietos gyventojų, nors aukų būta daugiau. Sukilimą britai nuslopino, bet greitai išsikraustė.

Nepriklausomybė atėjo nelengvai. Mau Mau sukilime pirmu smuiku griežė kikujų gentis, bet dalyvavo ir kitos. Britai atsiuntė savo parašiutininkus, sukilėliai degino baltųjų fermas, žūdavo ir fermerių. Londonas suprato, kad kariauti jam neapsimoka. Sumokėjo fermeriams tiek, kiek jų ūkiai daugmaž kainavo, surinko visus baltuosius fermerius ir išsivežė.

Naujosios Kenijos vyriausybės nariai neturėjo valstybės valdymo patirties, kai kurie buvo ir menko išsilavinimo. Kaip valdyti šalį, kurioje gyvena 89 tautos, kiekviena kalba savo kalba, tikėjimas ir paprotinė teisė įvairiausia? Visus suvesti į vieną? Britai bandė. Jiems nepavyko. Vėl mėginti – kiltų nauji maištai ir kovos tarp genčių.

Kalbos klausimas buvo išspręstas paprastai. Gentyse kalbama ir mokyklose dėstoma tos genties kalba – jeigu tik įmanoma. O valstybinės kalbos dvi – anglų ir suahelių. Ši kilusi iš bantų, bendra visos Rytų Afrikos kalba.

Džomo Kenijata (Jomo Kenyatha) ir jo šalininkai žinojo, kad jų tautiečiai ne bukagalviai, kaip kolonizatoriai tvirtino. Kol arabai ir baltaodžiai Afrikoje nepradėjo vergų medžioklės, vietos gentys, miestai, karalystės gyveno taikiau negu to meto Europa.

Ir neblogai vertėsi. Viskas suiro, kai baltieji – britai, prancūzai, belgai, portugalai, vokiečiai, ispanai – išsidalijo Afrikos žemes nekreipdami dėmesio į gentis. Savo poreikiams statė miestus ir kasyklas, tiesė kelius ir geležinkelius

Nepriklausoma Kenija nusprendė gerbti genčių sanklodą, net ją sutvirtinti, papročius irgi išsaugoti. Buvo nutarta nieko nekeisti. Tegul visos gentys tvarkosi kaip išmano. Svetimų vėjų negaudyti, o būdingą juodaodžiams ištvermę ir kietumą nukreipti į mokslą.

Tai buvo šūvis į dešimtuką.

Kenija ir modernėja, ir išlieka savimi. Kaip Japonija. Nors konfliktų, žmogiškų dramų netrūksta, vis dėlto jų dabar kur kas mažiau.

Todėl kai mus pasitikti išėjęs vyras, – raudona toga ant raudonos suknelės, žali, mėlyni, geltoni langučiai, ietis rankoje, ausyse po kelias skyles, pirštus galėtum prakišti, – prabilo standartine BBC anglų kalba, su visomis mandagumo, bet be nusižeminimo anglų džentelmeno formuluotėmis, pamaniau, kad sapnuoju.

Pirmas mano klausimas buvo, iš kur tokia puiki anglų kalba.

– Koledžą baigiau.

– Kur tas koledžas? – paklausiau slėpdamas įtarumą.

– Rajono centre.

Pamatęs, kad vis dar nesusigaudau, paaiškino:

– Kas rytą geltonas autobusiukas surenka vaikus, o po pietų parveža.

Lietuvoje tokią mokyklą vadintume vidurine, bet svarbu ne pavadinimas.

Ne visi kaimelio gyventojai gerai kalbėjo angliškai – moterys silp­niau. Paskui sužinojau: jos išteka dvylikos trylikos metų. Kokia dar mokykla?

Kai paklausti, iš kur mes, atsakėme, kad iš Lietuvos, pasišnabždėjo ir gana greitai pasakė: „Vilnius.“ Ir mūsų nepriklausomybės atkūrimo metus išbeldė.

Prancūzijoje būtų pasakę „rusai“.

Moterys sustojo už kaimelio aptvaro į ratelį ir ėmė tęsiamai dainuoti, man pasirodė – liūdnas dainas. Buvo aišku, kodėl ne pačiame kaime, – naktį į jį parvaromi gyvuliai ir jame marmalynė. Išėjo iš kaimo ir jauni vyrai, visi kariai – visi su ietimis arba ilgomis nušlifuotomis piemenų lazdomis. Jie pritarė moterims, tik kita tonacija.

Parodė savo žaidimus.

Vyrai, sustoję pusračiu, rankos prispaustos prie šlaunų, šokinėja kuo aukščiau į viršų. Merginos kvatojasi, bet stebi labai smalsiai. Tai masajų flirtas. Aukščiausiai iššokusieji pelnys daugiausia panelių palankumo. Turbūt dauguma sporto šakų žmonijos aušroje iš panašaus reikalo atsirado.

Masajai kvietė ir mus pasivaržyti. Mes lietuviai – mielai sutikome.

Bet kur ten!

Masajai niekada ir niekur nesėdi, namie nei kėdžių, nei rąstgalių neturi. Bet kokia mediena moterų tuoj pat sukūrenama valgiui gaminti. O mūsų grupė penkias valandas lėktuve sėdėjo, paskui visureigiuose, sėdmenys bene svarbiausia mūsų kūno vieta. Jeigu apsigyventume Masajų Maroje, liktume viengungiai. Masajų kojos ir rankos ilgos, visi liekni kaip nendrės, aukšti – vyrų ūgis bus kokie 180 centimetrų.

Buvo aišku, kad šis kaimas tikrai ne jų Rumšiškės. Gyvena žmonės, šeimos, auginami galvijai. Bet mes ir ne pirmi lankytojai.

Vairuotojas Obanga man pašnabždėjo, kad masajams neduotume pinigų ar kokių nors dovanėlių, kitaip negražu būtų prašyti ką nors padaryti – pašokti ar nusifotografuoti kartu. Jie įsižeistų, suprastų esą samdomi ir su panieka mestų dovanas ar pinigus ant žemės. Va štai išvykstant – jeigu patys surinksime ir jiems ką nors įteiksime, tai jau būsianti dovana.

Jų pasiūlymo dalyvauti bėgimo lenktynėse nepriėmėm. Būtų buvę kaip plaukimo lenktynės su žuvim. Kartą pasiūliau masajui (jau per kitą kelionę) jį pavėžėti – mums buvo pakeliui. Jis atsakė: „Tai kad man netoli, tik trisdešimt kilometrų. Nueisiu.“

Bet pamėtyti ietį – į taikinį ir kas toliau numes – leidau.

Rezultatai vis tiek buvo liūdni. Į taikinį nė vienas nepataikėme, o į tolį irgi numetėme tik pusę to ką jie.

Nieko nuostabaus. Masajai gyvena ir gyvulius gano rezervate. Šaudyti ten draudžiama. Bet jeigu liūtas arba gepardas puola juos ar gyvulius, jie turi teisę prisidengti skydu ir nudobti žvėrį ietim. Paskui visi būrio vyrai giriasi, kad būtent jis nudobė, nes dabintis papuošalais iš liūto karčių gali tik tas, kas jį nukovė. Tačiau kaip nustatyti, kuris vyras naktį tankiuose krūmynuose buvo tas laimingasis. O ietį visi jie valdo puikiai.

Mūsų suvalkiečiai dviejų pralaimėjimų iš eilės pakęsti negalėjo. Jų daugmaž seniūnas Kazimieras, jis irgi buvo gal metro devyniasdešimties, o apimtis liudijo, kad sunaikinęs ne vieną statinaitę alaus, pasiūlė susigrumti pilvais.

Ir paaiškino taisykles, kurias čia pat sugalvojo.
Prieš Kazimierą atsistojo Lembris. Pliaukštelėjus delnais, abudu pašoko ir trenkė vienas į kitą pilvais.

Lembris atatupstas nulėkė gal penkis metrus ir pargriuvo. Kazimieras stovėjo vietoje, nepajudėjęs kaip katedros kolona.
Subėgo visas kaimas. Moterys kvatojosi, burnas delnais prisidengusios, vaikai klykė ir šokinėjo iš džiaugsmo.
Lembris ir Kazimieras stojo dar kartą. Toks pat rezultatas. Masajas nulėkė dar toliau.

Į kovą šoko antra pora. Vėl Suvalkija laimėjo. Trečią. Rezultatas nesikeitė.

Ketvirtos poros paprašiau nestoti. Nes paibelis žino, kaip tokia kova atsilieps virškinant maistą. Bet džiaugsmas buvo visuotinis.
Pramogų masajams savanoje nelabai daug. Nei televizijos, nei kino. Apie tokią linksmą kovą su baltaisiais paskui pasakos ir giesmes giedos daug metų. Mūsiškiai irgi buvo patenkinti. Svetimoje aikštėje nelikome nugalėti.

Nakvoti važiavome į palapinių viešbutį savanos pakraštyje, už kokių keturiasdešimties kilometrų. Kitą rytą palikau grupę pailsėti ir iš atviros terasos stebėti hipopotamų ir krokodilų gyvenimo upėje. Paprašiau, kad Obanga vėl nuvežtų mane pas masajus. Buvau sutaręs su Lusenge. Reikėjo pasikalbėti.

Teko pavažinėti po laukus, kol suradome jį ir jo bandą.

Masajų gyvenime, pasakoja Lusengė, karvės – viskas. Laiko ožkas, avis, bet šios ne tokios svarbios. Beje, karvės nesipriešina, kai iš jų kasdien imama apie puslitris kraujo. Masajai žino, kur įpjauti ir kaip užklijuoti. „Iš mūsų juokiasi, kad mes perkame žmonas, – ramiai pasakojo Lusengė. – Teisybė.“

Jo veidas be jokios išraiškos, tarsi romėnų karžygio statulos. Paaiškino, kad tai mokestis šeimai, kuri išaugino merginą, o ji dirbs kitoje šeimoje. Moteris, už kurią nebuvo sumokėtas kraitis, naujoje šeimoje nesijaustų iš tikro ištekėjusi. Kraitis liudija jaunikio meilę ir jo pagarbą nuotakos tėvams, visai jos giminei.

Derybos dėl kraičio dydžio vyksta kaip Žemaitės laikų Lietuvoje, tik čia kartais trunka kelis mėnesius. Šeimos kūrimas apipintas visokiomis taisyklėmis ir papročiais, mums sunku būtų susigaudyti. Už nuotaką, išsaugojusią nekaltybę, reikia mokėti papildomą mokestį. Po vestuvių nakties sukruvintą paklodę jaunikis neša naujos žmonos bobutei – kodėl bobutei, nežinau, – ir jai dovanoja ožką. Labai linksma.

2000 metais tuometinis Amerikos prezidentas Bilas Klintonas (Clinton) su žmona Hilari ir dukra Čelsi su oficialiu vizitu atvyko į Keniją. Panelė Čelsi taip patiko vietos universiteto studentui Godvinui Kipkemoi Čepkugorui, kad jis paprašė už jo tekėti, nors ją buvo matęs tik per televizorių. Ir pasiūlė jos tėvams kraitį – dvidešimt karvių ir keturiasdešimt ožkų. Daug. Labai gera kaina.

Godvinas nebuvo koks tamsuolis, o universiteto studentas. Oficia­lų piršlybų laišką jis perdavė per JAV ambasadorių Nairobyje. Tačiau laiškas, matyt, kur nors nusimetė. Godvinas atsakymo negavo. Todėl kai 2009 metais ponia Hilari vėl lankėsi Kenijoje, Godvinas, tada jau trisdešimt devynerių ir nedidelės parduotuvės savininkas, sugebėjo gauti audienciją pas ją ir pakartojo savo pasiūlymą. Ponia – ji tada buvo JAV valstybės sekretorė – mandagiai išklausė ir atsakė, kad Čelsi jau subrendusi, todėl pagal Amerikos papročius ji pati renkasi jaunikį.

Beveik visos Afrikos šalys pripažįsta daugpatystę, kaip ir arabų šalys. Kai Kenijos parlamentas oficialiai priėmė tokį įstatymą, tai buvo kaip įžiebti gatvių žiburius vidury dienos. Daugpatystė Kenijoje ne tik plačiai praktikuojama, bet ir labai gerbiama.
Ar moterims patinka poligamija? Nemačiau, kad labai džiaugtųsi, nors yra išlygų ir moters naudai. Vyras gali parsivesti naują žmoną tik atsiklausęs pirmosios žmonos leidimo. Naujajai privalo pastatyti atskirą namelį.

Kartą viešėdamas pas masajus mačiau būrelį jaunų moterų – dirbo ir niūniavo. Paprašiau Lusengės išversti. Nelabai norėjo, lyg ir varžėsi, bet galų gale sutiko.

Tekėk, Malazi,
Tekėk, širdele.
Būsi aštunta.
Čiūčiuosi liūliuosi
Svetimus kūdikius.

Viešbučio, kuriame kartą apsistojome, registratorė buvo masajė. Supratau, nes du priekiniai apatiniai dantys buvo išlupti. Taip daro ir kai kurios kitos Afrikos gentys. Kad ir kiek klausinėjau, kodėl taip daroma, atsakymai būdavo migloti. Tarsi seksualiniais sumetimais, tarsi tam, kad apalpus būtų galima vaistų duoti.

Nemačiau, kad afrikietės dažnai alptų. Bet net lėktuve iš Londono į Nairobį dailios palydovės afrikietės du priekiniai dantys buvo išmušti. Kalbėdama su europiečiu ji stengėsi apatinės lūpos nenuleisti. Švarplės nerodyti.

Viešbučio registratorės paklausiau, ar seniai ji lankėsi savo kaime.

– O, jau penkeri metai jame nebuvau.

– Kodėl?

– Nenoriu. Tėvai tuoj pat parduotų už dešimt karvių. Su jaunikiu jau derėjosi.