Tad vanduo mums pasirodo kaip totali būtybė: jis turi kūną, sielą, balsą. Daugiau negu galbūt koks kitas elementas vanduo yra pilna poetinė realybė. (Gaston Bachelard)1
1
Galimybės susipažinti su, ko gero, įstabiausiu ir įspūdingiausiu arabų kultūros vizualiniu pėdsaku Europoje tada neturėjau, todėl ėmiau studijuoti literatūrą šia tema. Prieš trejetą metų, lėtai traukiantis žiemai, kai Vilnių dar vargino sniegas ir šlapdriba, visai netikėtai švystelėjo galimybė pasiekti Granadą.
Gavęs kvietimą paskaityti keletą paskaitų architektūros ir šviesos tematika Sevilijos universiteto Architektūros fakultete, vasario pabaigoje išvykau į pavasariu alsuojančią Andalūziją. Sevilijoje oro temperatūra dieną pasiekdavo šešiolika laipsnių, nuo medžių krito žemėn sunkūs pernokę tižūs ir kartoki apelsinai, intensyvus kavinių ir restoranų gyvenimas, kerintis ispanišku temperamentu ir koloritu, jau buvo persikėlęs į atviras aikščių ir gatvių erdves…
Noras bent kiek geriau pažinti turtingą ir nepaprastai įspūdingą Sevilijos architektūros paveldą, akademinės priedermės ir trumpas viešnagės laikas tąsyk neleido nuvykti į Granadą. Skubėjau aplankyti bent pačius svarbiausius Sevilijos paminklus: kadaise buvusią didžiausią Europos gotikinę katedrą, Reales Alcazares, kitas svarbesnes gotikos katedras, Renesanso ir baroko bažnyčias su jose atsispindinčiais arabų kultūros ženklais, ištaigingas diduomenės rezidencijas su privačiais „malonumų sodais“, išskirtinio grožio Casa de Pilatos, garsųjį kartūzų vienuolyną…
Taip ir nepasiekęs Granados, guodžiausi mintimi, kad nenorėčiau būti priskirtas prie tų kelionėse dažnai sutinkamų asmenų, kurie yra užsibrėžę žūtbūtinai aplankyti visus kelionių vadovo nurodytus objektus. Tokie pusiau apsiskaitę ar pusiau kultūringi individai nuoširdžiai tiki, kad visos žvilgsniu „apibėgtos“ ir fotoaparatu stropiai įamžintos vietos „piligriminę“ šiuolaikinio turisto kelionę paverčia giliausiomis svetimos kultūros studijomis.
Pasaulio kultūriniais maršrutais aktyviai zujantys įvairiakalbiai, pasiturintys vaizdų ir vietų „kolekcionieriai“, svetimos kultūros turtus dažniausiai tingiai stebi pro prabangių dviaukščių autobusų langus. Jie, tobuli šiuolaikinės vartotojų kultūros produktai, sukrauna nemenką pelną globaliai turizmo industrijai, jau tapusiai reikšminga kultūros atšaka, tačiau keliančiai vis daugiau prieštaringų vertinimų.
Turizmo industrija be skrupulų ir gana agresyviai perkuria pasaulio kultūras pagal savus vartojimo poreikius, vis dėlto būtų sunku nuginčyti, kad būtent turizmas leidžia išsaugoti daugelį išskirtinai svarbių kultūros objektų, kurių priežiūrai ir restauravimui reikia milžiniškų lėšų, o jas ir suneša lankytojų minios.
Praėjusį rudenį sena svajonė aplankyti Granadą pagaliau materializavosi. Gavęs malonų profesoriaus Jaime’s Navarro kvietimą vėl paskaityti keletą paskaitų Sevilijos universiteto architektūros studentams, iš anksto apdairiai pasirūpinau, kad liktų laiko išvykai į Granadą. Sužinojęs mano ketinimus, Navarro patarė negaišti laiko ieškant tinkamo viešbučio – Granados universitetas turįs puikius svečių namus, kuriuose mielai priglaudžia ir kituose Andalūzijos universitetuose paskaitas skaitančius akademikus iš užsienio. Užpildęs įprastinę prašymo formą, po keleto dienų gavau pranešimą, kad esu laukiamas.
…Kelionė traukiniu suteikė galimybę pamatyti, kaip keičiasi įspūdingas Andalūzijos peizažas: tolstant nuo Sevilijos šiaurės kryptimi, mažėja vynuogynų, alyvmedžių, kitokios žalumos, ir vis labiau ryškėja rusvi kone varinio atspalvio žemės tonai. Atvykęs į Granados traukinių stotį įsigijau miesto žemėlapį ir nusprendžiau paklaidžioti pėsčiomis.
Pasiekęs Reyes Catolicos, netrukus atsidūriau senamiestyje, iš ten užkopiau į kalną, kur į viršų staigiai kylančioje Carmen de la Victoria gatvelėje glaudėsi Granados universiteto svečių namai. Iš pažiūros kuklų dviaukštį pastatą supo terasomis išdėstytas arabiškas „malonumų sodas“ – vešli augmenija ir tekantis vanduo yra autentiškos urbanistinės Andalūzijos kultūros reliktas.
2
Bet kuris po pasaulį dažniau keliaujantis žmogus iš patyrimo puikiai žino, kad rinktis bendrakeleivius dera itin kruopščiai, apdairiai ir atsargiai – priešingu atveju kelionė gali apkarsti, juoba kad smulkūs, tačiau erzinantys nesusipratimai užgožia ir iškraipo net įdomiausios kelionės įspūdžius. Neretai atsitinka taip, kad daugelį metų pažįstamas, net artimas žmogus visai netikėtai atsiskleidžia iš kitos pusės: buvęs malonus ir subtilus pašnekovas staiga virsta įkyriu pamokslautoju ir bambekliu, kuklus ir nereiklus asmuo – aikštingu ir pretenzingu tipu, o iš prigimties švelnus, svajingas mažakalbis po kuklaus erudito kauke, pasirodo, slepia diktatorišką natūrą...
Tas pats tinka ne tik žmonėms, bet ir knygoms. Todėl kelionės lektūrą reikia rinktis labai apgalvotai, ypač tas knygas, kuriomis teks pasikliauti, keliaujant po visiškai nepažįstamą kraštą. Kelionių vadovai kartais egzaltuotai mistifikuoja, dar dažniau klaidina, pasitaiko ir tokių, kurie skleidžia absurdiškus gandus, tuščius prasimanymus, o jų įdiegti kultūros mitai tokie gajūs, kad ilgam užteršia atmintį.
Taigi rengiantis kelionei, pravartu susipažinti su įvairiopa literatūra, pateikiančia skirtingiausius tų pačių objektų vertinimus. Ne paslaptis, kad dalis banaliausių vaizdinių ilgainiui tampa „patikima“ kultūros informacija, todėl platesnis apsiskaitymas padės išvengti informacinio balasto ir netapti gudrių turistinių mistifikacijų auka.
Jei yra galimybė, patartina neapsiriboti kuriuo nors vienu kelionių vadovu, o derinti bent keletą informacijos šaltinių. Plačiau žvelgiant, tikėtina, pavyks išvengti neatsakingai ar tendencingai brukamos informacijos, kuria šiuolaikinė turizmo industrija, prekiaujanti vietomis ir vaizdiniais, linkusi tiesiog verste užversti. Susipažinęs su daugiau nei pustuziniu Alhambros paslaptis atskleidžiančių leidinių, išsirinkau ne tradicinį vadovą, o iškilaus britų orientalisto Roberto Irwino knygą. Ir neapsirikau.
3
Vienas iš Alhambrai skirtų veikalų, kuris iki šiol yra verčiamas į daugelį pasaulio kalbų (net rusų, o tai, beje, požymis, kad mūsų kaimynai pasaulinio turizmo industrijoje įgyja vis didesnį svorį) ir siūlomas šiandieniniams „kultūros piligrimams“, priklauso amerikiečio, JAV literatūros istorijoje retokai minimo Washingtono Irwingo plunksnai.
Tačiau Granados istorijai šis autorius yra labai svarbus. Nors 1832 m. jo parašyta „Alhambra“ šiandieninės lektūros kontekste atrodo beviltiškai pasenusi, persmelkta naivoko romantinio patoso ir Hauffo pasakas primenančios „faktologijos“ – banalių, seniausiai nuvainikuotų gandų ir legendų, ši knyga noriai perkama ir skaitoma, nes skaitytojams iki šiol patrauklūs romantizmo epochos atšvaitai.
Irwingas, didžiojo britų romantiko Walterio Scotto gerbėjas, Alhambrą aprašo kaip paslaptingą neišsipildžiusių Oriento svajonių karaliją, arabų kultūros perlą, švytintį kruvinų istorijų, paslėptų turtų, vaiduokliškos mėnesienos ir plėšikų antpuolių fone. Nepaisant tam tikro ribotumo (Granadą, kaip ir visą Ispaniją, Irwingas interpretavo paviršutiniškai, kaip tingulio apimtą „popiečio žemę“), jis pakartojo arba sukūrė gausybę kultūrinių stereotipų, kurie iki šiol valdingai hipnotizuoja turistų sąmonę.
Vis dėlto šiandien Irwingo veikalas skaitomas ne tiek dėl romantinių istorijų, kiek dėl to, kad būtent šis amerikiečių literatas prikėlė apleistos, yrančios, griūvančios arabų tvirtovės Granadoje šlovę, nuo tada ji ėmė masinti gausybę žmonių. Tai padėjo ne tik išsaugoti griuvėsius ateities kartoms, bet ir atkurti buvusią maurų tvirtovę su rūmais. Amerikiečių diplomatas Irwingas, kurį laiką gyvenęs Londone, XIX a. 3-iajame dešimtmetyje persikėlė į Madridą, susidomėjo ispanų kultūra, ėmė rašyti nuobodžius, prastokai suręstus, ne itin aukštos literatūrinės vertės veikalus apie Kristupo Kolumbo gyvenimą, Granados užkariavimą, vėliau susidomėjo sultono Boabdilo (šiuo vardu Vakaruose buvo žinomas sultonas Abu Abdallah Muhammadas XII) istorija.
1828 m. gegužę iš Madrido į Seviliją atvykęs Irwingas pasiekė Granadą kartu su savo bičiuliu rusų kunigaikščiu Dmitrijum Dolgorukiu. Šis Granadoje ilgai neužsibuvo, o Irwingas, gavęs gubernatoriaus leidimą, apsigyveno ant kalno stūksančiuose apleistuose Alhambros rūmuose, kambaryje, kuriame kadaise buvo apsistojęs Karolis V. Būtent jis iš Granados išstūmė musulmonus.
Pasakojama, kad vietiniai ispanai, patarnavusieji diplomatui, burte užbūrė jo vaizduotę pasakojimais apie Alhambros paslaptis, dramatiškas, neretai kruvinas būtas ir nebūtas istorijas. Šis romantiškas susidomėjimas peraugo į ilgalaikę aistrą, kurią rašytojas išliejo Alhambros istorijai skirtoje knygoje, gerokai labiau pavykusioje negu ankstesni literatūriniai jo opusai. Po jos pasirodymo Washingtono Irwingo vardas tapo neatsiejamas nuo Granados istorijos.
Jo knygą įvairiomis kalbomis ir šiandien galima rasti bet kuriame turistams skirtame knygyne, jos autorių primena kultūrinė miesto topografija. Irwingo vardu pavadintą viešbutį – masyvų, niūroką, apleistą namą vaiduoklį pamačiau kildamas statoka gatve, nuo centrinės senamiesčio aikštės vedančia Alhambros link. Nepaisant vėlumos, viešbučio langai buvo visiškai tamsūs. Uždaryto apleisto viešbučio vaizdas keistai asocijavosi su rašytojo kūryba. Kaip ir daugelis romantikų, jis žavėjosi griuvėsiais, tamsa, mėnesiena... Šis šiurpokas ir savaip masinantis vaizdinys buvo paženklintas kaligrafiška autoriaus faksimile...
4
Sakoma, kad Alhambrą reikia aplankyti mažiausiai du kartus: dieną, kai plieskia negailestingai kaitri Andalūzijos saulė, kai pati gamta priverčia pajusti išskirtinę tekančio ar stovinčio vandens vertę, ir naktį, kai šis ant kalno įsikūręs miestas atgyja ir prasideda be galo spalvingas, vizualinių efektų turtingas gyvenimas. Panašus į tokį, koks čia virė arabų kultūros klestėjimo laikais. Pasak rimtų mokslinių šaltinių, tvirtovės ir rūmų statytojai, planuodami Alhambros erdves, ypač rūpinosi estetiniais vizualiniais efektais, nakties „scenografijai“ sukurti naudodavo gausybę deglų ir žvakių. Apie tai byloja rūmų pajamų ir išlaidų knygos.
Patarimu, kad Alhambrą derėtų aplankyti naktį, pasinaudojau tik iš dalies – tvirtovės prieigas pasiekiau vėlyvą vakarą (rūmų lankytojų skaičius ribojamas, bilietais naktiniam apsilankymui būtina pasirūpinti iš anksto), bet nepraleidau pro ausis kito svarbaus patarimo, kad dairytis po vidaus erdves reikia sėdomis, nes būtent iš tokios perspektyvos kadaise Alhambra gėrėjosi jos gyventojai ir svečiai arabai.
Kita vertus, kai grožiesi įstabiais vaizdais, pravartu nepamiršti ir Roberto Irwino žodžių: „Alhambra atrodo palaiminga vieta. Turizmas pavertė ją malonumo ir žinių įgijimo erdve. Tiems, kurie vaikštinėja po ją šiandien, lengva fantazuoti apie tai, kokia kultūringa, auksu žėrinti kadaise buvo šiame komplekse gyvenusių maurų kasdienybė – subtilūs kvapai, maldos, moterys ir rojaus nuojauta.
Jamesas Dickie’s rašė, kad Granada iki savo žlugimo iš tikrųjų buvo rojus. Nors tam tikrais aspektais tai tiesa, kitais atžvilgiais XIV–XV a. Granada buvo išskirtinis pragaro atitikmuo, o tamsiausi to pragaro užkaboriai glūdėjo Alhambros viduje. Ši vieta yra paminklas žmogžudytėms, vergijai, skurdui ir baimei.“3
Tiesą pasakius, pritrenkiantis Alhambros grožis šias svarbias ir teisingas orientalisto įžvalgas be vargo nurungia, išstumia į pasąmonės pakraščius.
5
Kitapus slėnio, ant aukšto kalno rymančia Alhambra ilgokai gėrėjausi nuo „malonumų sodo“ terasos Granados universiteto svečių namuose. Iš išorės Alhambra atrodo rūsti, asketiška kaip ir daugybė kitų panašios paskirties viduramžių paveldo objektų. Sunku patikėti, kad už tvirtovės sienų ir rantytų kuorų slypi poetiškos rūmų erdvės su gausybe sodų ir vandens šaltinių. Turint galvoje, kad Andalūzijos apylinkėse iki šiol jaučiamas vandens trūkumas, arabų inžinierių gebėjimas aprūpinti rūmus ir sodus iš kalnų apačios pumpuojamu vandeniu kelia pagarbą ir susižavėjimą.
Islamo kultūrai Granada yra periferinė teritorija. Didieji islamo kultūros centrai arabų kultūros klestėjimo laikais buvo Kairas, Damaskas, Samarkandas... Robertas Irwinas rašo: „Visą musulmoniškąją Andalūzijos kultūrą buvo persmelkęs ilgesys to, kas niekada nebepasikartos. Alhambra – tai bandymas pakartoti išnykusių dinastijų būtąją šlovę, tačiau didingų rūmų statybai skirti resursai buvo pernelyg riboti.“4
Alhambrą statė Granados Nasridų dinastijos sultonai. Nepaisant priesaikų apie darbų tęstinumą, sultonų rūmuose klestėjo politinės intrigos. Ispanų kultūros istorikas Antonio Fernandez-Puertas yra paskelbęs, kad XIII–XIV a. net septyni iš devynių Granadą valdžiusių sultonų mirė smurtine mirtimi (o aštuntasis, nors ir išvengė tokio likimo, buvo nuverstas nuo sosto). Roberto Irwino teigimu, „Nasridų Ispanijoje, kaip ir to meto Meridų Maroke, smurtas buvo pagrindinis politikos variklis.“5
Ir vis dėlto, nepaisant žiaurios politinės konkurencijos, Alhambrą kūrusius Nasridų sultonus vienijo aistra rūmų erdvių estetikai.
Vaikštant po milžiniškas Alhambros erdves (tvirtovės, joje esančių rūmų ir sodų plotas – 14 ha), žavi ir stebina arabiškos vandens estetikos paveldas.
„Viduramžiais Rytuose, islamo kultūroje, vanduo buvo ypač garbinamas kaip dieviškojo pažinimo ir žinių simbolis. Trykštantis fontanų vanduo per musulmonų maldos ritualus buvo naudojamas rankoms ir kojoms apsiplauti. Arabų valdovų rūmuose įmantrios konfigūracijos vamzdynai nuo senų laikų buvo svarbus dekoratyvinis elementas, o jais į vidinio kiemo baseinus atitekantis vanduo naudotas rekreacijai. Tai simbolizavo prabangą ir teikė malonumą.
Vandens efektais ypač garsėjo Alhambra – bene puikiausias ir įspūdingiausias islamo vandens kultūros paminklas. Alhambros architektūrinėse erdvėse vandens telkiniai atliko įvairiausias funkcijas: jie buvo skirti poilsiui, teikė prieglobstį nuo kaitros ir saulės, kėlė estetinį pasigėrėjimą […] Alhambros kanalai, įrengti pagal bizantiškų ir persiškų sodų tradicijas, buvo nuolat pripildomi vandens, kad akys džiaugtųsi veidrodinio paviršiaus švytėjimu. Kanalai buvo naudojami drenažo ir šaldymo reikmėms, nes į pagrindinį fontaną vanduo atitekėdavo vamzdžiais. „Liūtų kiemą“ kertantys vandens kanalai siejami su dar senesne tradicija, kai nebūta vamzdynų ir vanduo buvo tiekiamas atviruoju būdu.“6
Vandens tiekimo subtilybes tikėjausi pamatyti natūroje, tačiau teko nusivilti – kai lankiausi Alhambroje, „Liūtų kiemas“ buvo restauruojamas, vamzdynų sistema demontuota, fontanai neveikė, tad nuotraukose pavyko fiksuoti tik dalelę šios įstabios architektūrinės sąrangos.
Beje, rašydamas knygą „Idėjos ir struktūros…“ jaučiau stiprią tokių gerai žinomų arabų islamo architektūros tyrinėtojų kaip Olegas Grabaras ir Frederickas Bargebuhras įtaką. Garsiosios Londono ikonologijos mokyklos periodiniame leidinyje Journal of Warburg and Courtauld Institutions 1956 m. paskelbęs reikšmingą studiją, Bargebuhras savo interpretaciją vėliau išplėtojo iki stambios monografijos, kuri padarė didžiulį poveikį žymiems maurų kultūros Ispanijoje tyrinėtojams.7
Pakoreguoti požiūrį į Bargebuhro veikalo tezes, kad ir kokios įspūdingos jos būtų, privertė mane būtent Robertas Irwinas. Pasak jo, kai kurie svarbūs minėto kultūros istoriko teiginiai apie Alhambrą kaip žydų kultūros paveldą (Bargebuhras aiškino, kad XIV a. Nasrido rūmų sąrangai ir estetikai didelę įtaką padarę XI a. statiniai, sukurti Samuelio Nagrahallos – žydo, kuris buvo Granados valdovo viziris), yra viso labo įdomi hipotezė, kurios nepatvirtina nei archeologinių tyrimų duomenys, nei Ibn Gabirolio poezijos vaizdiniai, be to, nustatyta, kad „Liūtų kiemo“ statulos sukurtos ne XI, o XIV a.8
Nesileidžiant giliau į specialistų ginčus, galima tik pridurti, kad Alhambra yra puikus Ispanijoje klestėjusios arabų islamo kultūros paminklas, iki šiol masinantis ir hipnotizuojantis „kultūros piligrimus“ įstabiais, stačiai stebuklingais vandens efektais. Atviri veidrodiniai Alhambros baseinų paviršiai „numuša“ kaitriausios dienos temperatūrą, o vanduo, atitekantis atvirais ir uždarais vamzdynais, putodamas ir čiurlendamas, kildamas ir krisdamas kuria nepakartojamus vizualinius ir akustinius efektus.
Post scriptum
Nors dabar, kai rašau šias eilutes, už lango dar vis spaudžia stingdantis šaltis, svarstau, kad atėjus pavasariui, o ypač vėliau, kai Vilnių užplūs vasaros karščiai, miestas, deja, turės tenkintis vos keletu fontanų. Vandens estetika nerūpi nei sostinės plėtros planus rengiantiems urbanistams, nei architektams, nei municipalinės valdžios institucijoms. Baroko ir Renesanso laikais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išgyvenusi šlovės valandas, vandens estetika dabar nustumta į urbanistinių projektų ir renovacijų paribius… Galbūt jau atėjo laikas pagalvoti, kokiu estetiniu kamertonu galėtų tapti kūrybiškai panaudoti ir apipavidalinti vandens šaltiniai?
1 Gaston Bachelard, Svajonių džiaugsmas. Vilnius: Vaga, 1993, iš prancūzų kalbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė.
2 Almantas Samalavičius, Idėjos ir struktūros architektūros istorijoje, Vilnius: Kultūros barai, 2004, taip pat žr. kiek pertvarkytą ir papildytą šios knygos versiją anglų kalba Ideas and Strucures: Essays in Architectural History, Eugene, Oregon: Wipf and Stock Publishers/Resource Publications, 2011.
3 Robert Irwin, Alhambra, London: Profile Books, 2005, p. 69.
4 Ten pat, p. 71.
5 Ten pat, p. 73.
6 Idėjos ir struktūros architektūros istorijoje... p. 158–159.
7 Žr. Frederick Bargebuhr, The Alhambra. A Cycle of Studies on the Eleventh Century Moorish Spain. Berlin: Walter de Gruyter and Co., 1968.
8 Rober Irwin, Alhambra… p. 118–119.