ALIASKA ALIASKA
2010 liepos mėn. 4–30 d.
Skrydis Vilnius–Amsterdamas–Mineapolis–Ankoridžas ir sveika, išsvajotoji Aliaska. Vien tik ore sugaišę 17 valandų, nutarėme, kad adaptacijai ir miesto apžiūrai skirsim dvi dienas, o po to kelionė po nepažįstamą pasaulio dalį. Išsinuomoję automobilį, susimetėme savo mantą ir patraukėme ieškoti užsakyto pigaus viešbučio. Nors galvoje tebeūžia lėktuvų varikliai ir esam pusiau „apduję“, bet jau galim save kontroliuoti.
Pirmiausia išvažiavom apžiūrėti ir susipažinti su didžiausiu Aliaskos miestu. Šiame mieste, o ir kituose miestuose, pagrindinė lankoma dalis – tai 5–oji aveniu ir šalia jos esančios kelios kitos. Čia sutelkta didžioji dalis parduotuvių ir muziejų, informacinių centrų ir valstybinių įstaigų.
Kad nereikėtų mokėti už automobilio stovėjimą, susiradome šalutinę gatvelę ir, palikę automašiną, patraukėme į miesto centrą. Diena labai graži, saulėta ir šilta, todėl turistų miesto centre daug. Nustebino žali skverai ir gėlynai. Parkuose groja įvairūs orkestrai ir ansambliai, teatro darbuotojai nešioja reklaminius skydus kviesdami į spektaklius ir siūlydami nuolaidas, iš maisto kioskelių sklinda apetitą žadinantys jūros gėrybių kvapai.
Atrodo, kad visas miestas nusiteikęs šventiškai. Žmonės atsipalaidavę, šypsosi, o užkalbinti linki gerų įspūdžių. Užėjusį į parduotuvę pasitinka pasisveikinimu ir, net jeigu nieko neperki, padėkoja už tai, kad apsilankei. Tai vėliau pajutome ir visoje Aliaskoje bei Kanadoje.
Įsigiję reikiamos įrangos ir maisto atsargų, trečią dieną leidomės į kelionę. Pasiekę Wasilla miestelį dar užsukome į „Wallmart parduotuvę apsižvalgyti ir ko nors įsigyti. Iš čia jau tiesiai į Talkeetna.
Čia užsukome į nedidelę suvenyrų parduotuvėlę su muziejumi pusrūsyje kur eksponuojami aukso ieškotojų instrumentai, medžiotojų įrankiai ir vietinių indėnų dirbiniai. Bet labiausiai nustebino krematoriumo maketas. Prie jo durelių kabo užrašas, kad reikia jas atidaryti. Kai tik atidarai dureles įsižiebia raudona ugnies šviesa, o krematoriumo gale pamatai deginamo žmogaus galvą kuri tau liepia „Greičiau uždaryk duris, gal ten tau ir šalta, o man čia pirmą kartą šilta nuo to laiko kai aš, ieškodamas aukso, palikau Tenesį“ Čia išgirsi ir vilkų kauksmą, žmonių aimanas ir upelio, kur plaunamas auksas čiurlenimą. Iš šio miestelio lėktuvai skraidina turistus į ledynus ir nacionalinius parkus.
Prieš kelionę skaitėme apie tai, kad norint patekti prie Makinio kalno, esančio Denali nacionaliniame parke, reikia brangiai mokėti, kad tai tiesiog komercinis pinigų darymo objektas, kad didingą kalną galima pamatyti iš kitos vietos. Turėdami tai galvoje, pasukome žvyrkeliu link Petersville. Tai tiesiog baisus žvyrkelis. Diena buvo puiki, todėl tolumoje matomas Makinio kalnas atrodė puikiai taigos ir pelkių fone. Pasiekę Petersvillį tikėjomės rasti miestelį, bet radome tik kelias trobas ir nieko daugiau. Grįžimas šiuo keliu buvo toks pat skausmingas.
Pasiekę Cantwell miestelį, apsistojome miške esančiame kempinge. Šiandien, nuvažiavę 437 kilometrus, daug negalvodami, kritome miegoti, nors koks čia miegas kai poliarinė diena ir niekaip nesutemsta.
Ryte mes jau buvome Denali parko prieigose. Nutarėme pasidomėti kelione į šį parką. Pasirodo nėra taip brangu kaip buvome skaitę. Pagal tai, kaip toli nori važiuoti į parko gilumą, priklauso ir bilieto kaina. Mes nutarėme važiuoti iki Eielson vizitų centro kuris yra už 66 mylių. Kelionė trunka 8 valandas ir kainuoja 30 dolerių.
Sėdome į turistams skirtą autobusą ir į kelionę. Iš karto buvome perspėti, kad , pamatę ką nors įdomaus, sušuktume „Stop“ ir autobusas sustos. Tuo turistai tikrai naudojosi. Važiuodami pamatėme briedžius, šiaurės elnius (karibu), rudąją lapę, erelius ir grizlius. Ilgiausiai stovėjome susitikę su rudųjų lokių (grizlių) šeimyna. Lokio patelė, su dviem antramečiais vaikais, neskubėdama rankiojo uogas ir, kol neperėjusi kelio nenutolo apie 100 metrų, tol autobusas nepajudėjo iš vietos. Vėliau sutikome dar porą grizlių. Šie lokiai laikomi patys pavojingiausi Šiaurės Amerikos žvėrys.
Čia tai tikrai nacionalinis parkas ir jame esantys gyvūnai yra šio parko šeimininkai. Žmonės čia tik lankytojai, todėl bet koks gyvūnas, pasitaikęs transporto kelyje turi pirmumo teisę ir jam negalima trukdyti. Net jeigu gyvūnas stovės kelio viduryje, autobusas lauks tol, kol jis pats pasitrauks. Bet koks signalas ar baidymas yra draudžiamas.
Nuvažiavę tas 66 mylias atsidūrėme šio maršruto galiniame taške– aikštelėje iš kurios matosi didingas Makinio kalnas. Mums sekasi. Danguje vos vienas kitas debesėlis, o Makinis, kurio aukštis siekia 6194 metrus, visame savo gražume. Svajonė pamatyti Makinį išsipildė, o stovint šio kalno papėdėje jautiesi mažas ir gležnas susidūręs su tokia gamtos galybe. Dabar šiam kalnui jau gražina senąjį indėnų pavadinimą – Denali. Padariau įspūdingų nuotraukų.
Grįžtant į centrą, turistai jau buvo gerokai pavargę, todėl mažiau reagavo į pasirodančius žvėris ir paukščius kurių šiame parke gyvena net 37 žinduolių rūšys ir 156 rūšys paukščių.
Tas, kas nebuvęs Amerikos Didžiojo kanjono „Sky walk“ apžvalgos aikštelėje, tas tikrai neįsivaizduoja komercijos mąsto. Denalio parko lankymas palyginti pigus malonumas.
Kadangi ši diena buvo skirta Denali parko apžiūrai, tai ir nuvažiavome tik112 kilometrų. Netoli Nenana miestelio apsistojome kempingo namelyje už 21 dolerį nakčiai. Dušas atskirame pastate. Tai aišku nepatogu, bet kaina mums prieinama. Ten galima ne tik nusimaudyti, bet ir išsiskalbti.
