Lietuvis yra vienas iš maždaug 400 žmonių pasaulyje, pasiekusių penkias aukštesnes nei 7 tūkst. km viršūnes Tian Šanio ir Pamyro kalnuose. Pasak „Sniegynų tigro“ ir Lietuvos „Metų alpinisto“ titulus turinčio Sauliaus, yra dvi žmonių grupės – vieni kopia į kalnus, o kiti to niekada nesupras.
„Aš labai daug išmokau iš kalnų. Tokių pamokų, kurioms, man atrodo, kitur gyvenime reikėtų labai daug laiko. Galbūt pradžioje tai buvo tiesiog sportinis išbandymas, charakterio ugdymas, pripratimas prie sunkių sąlygų, kurios šiek tiek lyginamos su sąlygomis kariuomenėje – va, tai vyriškumo mokykla. Bet vėliau ta mokykla baigiasi, tu jau pripranti, tau jau šaltis ar kopimo elementai nebėra iššūkis ir atsiranda kiti organizaciniai elementai: ekspedicijos, darbas su komanda“, – apie trauką kalnams pasakoja S. Damulevičius.
Pasak alpinisto, vienas svarbiausių dalykų, kuriuos galima suvokti kalnuose, yra žmogaus būties trumpumas.
„Aš nekalbu apie incidentus, avarijas. Įsivaizduokite tą mirties zoną, kurioje žmogus negali ilgiau nei paros išgyventi. Tik puikiai aklimatizavęsis gali ten kelias dienas išbūti. Taip ir atrodo – kai tu išeini iš tos paskutinės stovyklos šturmuoti viršūnės, ten yra pastatytas smėlio laikrodis. Smiltys byra ir tu žinai, kad, jeigu negrįši iki sutemų į stovyklą, greičiausiai tu negrįši visiškai“, – apie pavojingą užsiėmimą pasakoja alpinistas.
Kodėl tai darau? Ar prasmingas mano darbas? Kalnai, pasak Sauliaus, išmoko kelti tokius klausimus sugrįžus ant žemės. Saulius dirba verslo ir finansų konsultacijų srityje, nemažai keliauja ir sako turintis laisvę gyventi taip, kaip nori. Pašnekovas akcentuoja, kad kalnų nelaiko nei pabėgimo nuo kasdienybės vieta, nei apvalančia šventove.
„Man tai yra tąsa: aš čia dirbu, bet kad save visiškai realizuočiau – tą potencialą, ką aš dar galiu pasiekti – man reikia kalnų. Tai yra savirealizacija – save realizuoju keliaudamas, fotografuodamas“, – aiškina reportažo herojus.
Vykstant į kalnus svarbus kiekvienas gramas, o Saulius kaskart turi susipakuoti ir apie du kilogramus (panašiai kaip palapinė) sveriančią fotografavimo įrangą. Dėl to kartais tenka imti lengvesnius ir ne tokius šiltus drabužius.
Fotografavimas aukštai kalnuose – darbas ne iš lengvųjų.
„Ten žmogui nepasakysi – paeik ten, arčiau prie plyšio. Todėl turi pagalvoti, pagalvojęs išsitraukti fotoaparatą, nusiimti pirštines, nufotografuoti, tada susipakuoti ir vytis kolegas mojuodamas rankomis, kad greičiau pirštai sušiltų“, – pasakoja S. Damulevičius.
Visas pokalbis su alpinistu S. Damulevičiumi – laidos „Stilius“ reportaže.