Pietinės Italijos regionas Kampanija garsėja viena romantiškiausių pakrančių pasaulyje. Tad prieš sakydami, kad tikrai matėte Italiją, privalote aplankyti ne tik šiaurinės, bet ir pietinės Italijos vietas, kurios galbūt ne taip populiarios tarp lietuvių keliautojų.
Amalfio pakrantė populiari turtingų ir garsių žmonių lankytina vieta, tačiau prieinama ir žmonėms su nedideliu biudžetu. Itališkai vadinama costiera Amalfitana. Šis regionas dėl savo kvapą gniaužiančių vaizdų dažnai matomas filmų epizoduose, fotografijose. Vaizdingoji Amalfio pakrantė įsikūrusi Italijos vakariniuose krantuose, Sorentino pusiasalyje. Tęsiasi nuo Punta Campanella (tolimiausio taško vakaruose), iki Salerno miesto rytuose. Jai priklausantys miesteliai, tokie kaip Pozitanas (Positano), Amalfis (Amalfi), Ravelas ( Ravello), dėl savo subtilios itališkos romantikos ir kalnų terasų su atsiveriančiu vaizdu į ryškiaspalvę Tirėnų jūra, jau daugelį metų vilioja turistus iš viso pasaulio. Ne veltui, 1997 metais Amalfio pakrantė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą.
Iš Lietuvos Amalfio pakrantę galima aplankyti skrendant lėktuvu į Romos, Neapolio oro uostus, o iš ten traukiniu važiuojant iki Sorento ar Salerno miestų. Toliau kelionė tęsiama persėdant į SITA autobusą – pakrantės miestelius aptarnaujanti autobusų linija. Vairuoti nuosavu, ar nuomotu automobiliu čia gali būti nelengva, ypač sezono metu. Dėl vingiuoto ir labai siauro, vienintelio, kelio šioje pakrantėje – Strada Statale 163-ojo automobiliai dažnai net turi sustoti ir praleisti vienas kitą, kad galėtų prasilenkti. Čia niekieno nestebina į uolas nubrozdinti mašinų šonai, užlenkti, ar netgi sulaužyti šoninio vaizdo veidrodėliai. Gal todėl Amalfio gyventojai labai mėgsta dvirates transporto priemones – motorolerius, motociklus. Jie puikiai tinka tiek pagrindiniam keliui, tiek siauroms miestelių gatvelėm.
Vairavimas pakrantėje sudėtingas atvykėliams, tačiau įprastas vietiniams, ypač profesionaliems vairuotojams, todėl geriau patikėkite vairavimą pakrantės vairuotojams, o patys tuo metu grožėkitės reginiu pro autobuso langą. O pamatyti čia tikrai bus ką! Atsiveriančios panoramos nepakartojamos: vienoje pusėje į uolas atsimušanti nuostabaus smaragdo spalvos jūra, o kitoje pusėje į dangų lipantys kalnai užsodinti citrinmedžių sodais ir apstatyti namais.
Amalfio pakrantėje išsibarstę daug jaukių miestelių, kuriuose galima apsigyventi. Vieną jų apžiūrėti paprastai užtenka pusdienio, tačiau uolų stačiai neriančių į melsvai žalsvą jūrą vaizdu galima gėrėtis valandų valandomis. Amalfio pakrantė siūlo puikius turistinius žygius, pasiplaukiojimą laivais. Čia aplankysite bažnytėles su nuostabiais meno kūriniais.
Pakrantėje lankėmės lapkričio mėnesį, iškart po sezono uždarymo. Tada pigesni viešbučiai ir kainos žemesnės. Rinkomės populiarujį Amalfio miestą: tik čia ne sezono metu vakarais miesto centre vyksta „judėjimas“ – veikia kavinukės, dirba parduotuvėlės. Amalfio miestas stovi ant gilaus tarpeklio angos, Monte Cerreto kalno (1315m.) papėdėje, o jį supa stulbinantis uolų ir pakrantės peizažas. Tarp 839 ir 1200 metų Amalfis buvo Amalfio kunigaikštystės sostinė, svarbus viduržemio jūros miestas. Kituose miesteliuose gyvenimas „apmiršta“ iki sezono pradžios.
Įsikūrėme viešbutyje ant uolos šlaito, šiek tiek toliau nuo Amalfio miesto centro. Visai šalia vienintelio Amalfio pakrantės kelio Strada Statale 163-ojo ir jūros. Viešbučio pastatas tipiškas šiam regionui – baltas, su mauriško stiliaus elementais. Šalia terasinis sodas kuriame puikavosi rausvi oleandrai, augo citrinmedžiai. Žydras dangus, skaidri žalsvai melsva jūra, uolos. Puikumėlis! Viešbučio savininkas puikiai kalbėjo anglų kalba. Jis mus maloniai priėmė, bei pasigyrė, kad teko lankytis Vilniuje, ir kad šis miestas jam labai patiko.
Įėję į savo kambarį iš nuostabos aiktelėjome. Gražesnio vaizdo pro kambario langą negalėjome ir tikėtis! Prieš mus atsivėrė nuostabus vaizdas – jūra, uolos su viduržemio regionui būdinga augmenija, Amalfio miesto panorama. Vyrui prasitariau – jeigu niekur negalėčiau išeiti iš šito kambario, labai neliūdėčiau, nes reginys ir pro langą kerintis, bet, atvykome tikrai ne tam, kad tūnotume užsidarę kambaryje. Išsiavę iš ankštų, šiltų, lietuviškam rudeniui pritaikytų batų ir įsispyrę į sandalus patraukėme pasižvalgyti po apylinkes. Ėjome pėsčiomis link Amalfio miesto centro siauru Strada Statale 163–uoju keliu. Mūsų neerzino, kad dėl kiekvieno žemės lopinėlio taupymo, čia nėra šaligatvio, tad tenka vaikščioti važiuojamąja dalimi. Vairuotojai labai mandagūs ir saugo pėsčiąjį. Jautėmės saugiai, neteko baimintis, kad būsime suvažinėti.
Atėjus į Amalfio miestą mus pasitiko istoriniai Amalfio Porta Della Marina vartai, o pro juos patekome į Katedros aikštę ( it. Piazza del Duomo). Akį traukė daugybė laiptelių vedančių į Šv. Andriejaus Katedrą ( it. Cattedrale di San‘t Andrea). Neskaičiavome, tačiau sakoma kad jų viso 62. Užlipę laipteliais įėjome pro didelius gražius bronzinius vartus į romaninės katedros vidų. Be romaninio stiliaus bažnyčioje susilieja arabų – normandų, bizantinis, gotikinis ir baroko elementai. Nepaprastai gražus Rojaus kiemas su dvigubomis maurų stiliaus arkadomis.
Kitą diena aplankėme Pozitano miestelį. Pozitane ilsėjosi ne viena įžimybė, įskaitant ir „Roling Stones“ grupės narius. Šio miestelio namai tarsi prilipdyti prie vertikalių uolų, o laiptų laiptelių čia beprotiškai daug. Pozitane mus užklupo stiprus lietus. Dangus apsiniaukė, staiga sutemo, nors buvo dar tik antra valanda dienos, tad ilgai pasivaikščioti čia neišėjo.
Artėjo išvykimo į Lietuvą laikas, o taip norėjosi čia dar pabūti. Prieš išvykstant, apsilankėme ir Ravelo miestelyje įsikūrusiame kylant serpentinais į kalną. Kiekviena šio miestelio gatvė alsuoja istorija ir tobula architektūros ir gamtos darna. Apžiūrėjome labai gražias vilas – Villa Rufolo, Villa Cimbrone su žydinčiomis gėlėmis ir statulomis. Pasiklausėme grojančių vargonų Ravelo miesto Katedroje. Grožėjomės atsiveriančia pasakiška panorama iš miesto aikštės. Girdėjome kalbant, kad čia rojaus kampelis, viena iš nuostabiausių vietų susituokti, nes čia visi moka džiaugtis gyvenimu.
Pietavome restoranėlyje – viešbutyje Villa Marija, kur naudojamos pačių užaugintos daržovės iš sodo, kurį irgi galima apžiūrėti. Po pietų vaikščiojome po parduotuvėles. Nusipirkome lauktuvėms citrinų likerio – „Limoncello“, žavėjomės spalvinga, ryškia, tradicine keramika.
Išvykstant iš Ravelo mus išlydėjo trumpalaikis lietus su nuostabia vaivorykšte. Visi turistai puolėme ją fotografuoti. Praėjus keletai minučių nuo pirmos vaivorykštės pasirodymo pamatėme ir antrą. Nieko sau – pamanėme, dvi vaivorykštės sykiu išskleidė savo grožį kalnų fone! Amalfio pakrantė dar kartą mus nustebino. Akys raibo nuo dieviško grožio. Gamtos šedevrai ir žmogaus rankų darbo vaisiai Amalfio pakrantėje susilieja į tobulą nedalomą visumą. Čia atvykus nereikia niekur eiti ieškant gražių vietelių, jos tave supa iš visų pusių, kad ir kur bebūtum.
Jeigu dar nebuvote Amalfio pakrantėje – aplankykite! Tai kraštas, kurį privalote pamatyti nors kartą gyvenime!