Prie sienos atsisveikinome su Gruzijoje ir Azerbaidžane mus vežiojusiu vairuotoju ir atsidavėme Alacho valiai ir Irane mus pasitikusio gido Seydo globai. Su Seydu bendrausime visą ekspedicijos Irane laiką. Atrodo, ne be jo pastangų ekspedicijos programa bus dar intensyvesnė, negu planavome iš pradžių. Tuo pasirūpino Irano Turizmo departamentas, atsiliepęs į mūsų laišką. Paslaugūs ir svetingi jo darbuotojai sudėliojo paskutinius maršruto taškus, sutarė dėl dalykinių susitikimų ekspedicijos dalyviams rūpimais klausimais.
Žinoma, prie sienos išklausėme išsamų instruktažą, kaip reikia ir kaip nereikia elgtis Irane, kaip kalbėti, ką fotografuoti, kaip rengtis. Pastaroji instrukcija ypač aktuali moteriškajai komandos pusei. Tvarka neginčytina, taisyklės griežtos: galvos apmūturiuotos skaromis, ilgos rankovės, uždari kaklai, drabužiai (geriausiai tradicinis manto) - iki kelių, o po tuo manto - dar ilgos kelnės.
Jokių dekoltė, jokių plikų riešų, jokių plikų čiurnelių, jokių išdykusių garbanėlių, išsprūdusių iš po skarų. Vienintelė pastaraisiais metais išsikovota lengvata - iranietės ir šalies viešnios į basutes jau gali įsispirti basomis.
Vos įkėlę koją į Iraną, pajutome, kaip kartais visai netikėtai įsijungia laiko mašina. Iš 2012-ųjų akimirksniu persikėlėme į 1391-uosius pagal iranietišką kalendorių. Tiesa,kalendorių jie turi net tris.
Senesnis Irano pavadinimas – Aryana. Graikai šalį vadino Persis, todėl Vakaruose prigijo ir išpopuliarėjo Persijos pavadinimas.
Senovėje nuo Juodosios jūros per Tabrizą, Ravy (taip vadintas Teheranas )Nichapūrą, Mervą, Samarkandą, Kaškarą driekėsi žymusis Šilko kelias, jungęs Europą ir Bizantiją su Kinija ir kitais Rytų kraštais.
Tačiau šioje ekspedicijoje mus labiausiai domina gintaras, kuris kuo puikiausiai su kitomis prekėmis galėjo keliauti tuo keliu. Tuo labiau, kad yra ne vienas liudijimas, kad gintaras šiuose kraštuose buvo žinomas ir vertinamas, naudojamas įvairiose gyvenimo srityse. Tai patvirtina ir senieji arabų autorių darbai.
Žymusis Persijos mokslininkas ir mąstytojas Avicena mums paliko medicinos vadovėlį, kuriame pateikta ir vaistų receptų. Kelių receptų sudėtyje minimi trinto gintaro milteliai. Be to, šiame vadovėlyje minimos ir kelios gydomosios gintaro savybės. Kol kas negalima tvirtinti, kad vaistų gamybai reikalingas gintaras ar jo dirbiniai buvo atvežami nuo Baltijos krantų. Aptikti žinių ar užuominų apie tai tikimės rasti apsilankę Teherano ir kitų miestų muziejuose, bendraudami su archeoloogais, mokslininkais, muziejininkais.
Pagaliau nuo sienos pajudame į šalies gilumą. Laukia ilgas kelias – pirmosios nakvynės vieta - už gerų trijų šimtų kilometrų Rešte, Gilano provincijos centre, garsėjančiame savo grožiu ir parkais. Pusę milijono gyventojų turinčiame mieste išvystyta tekstilės, maisto, ypač – tabako, arbatos), medienos apdirbimo, stiklo gamybos pramonė.
Dominuojantys amatai – medžio raižyba, metalo kalimas, meniniai nėriniai. Nuo XIV amžiaus Reštas laikomas šilkininkystės centru, o rašytiniuose šaltiniuose jis minimas nuo 628 metų. XVIII amžiuje miestas buvo užimtas Petro I ir prijungtas prie Rusijos. Vėliau dėl jo nuolat kovojo rusai, britai ir persai.
1920-1921 metais Reštas buvo trumpai gyvavusios Persijos TSR sostinė.
Šiandien Rešto pozicijas šalies ekonomikoje stiprina ir tai, kad jis yra ir oro, ir jūrų uostas.
Kitą rytą pakeičiame maršrutą: skauda širdimi atsisakome Rešto ir pasirenkame Masoli - kalnų miestelį, įsikūrusį tarpeklyje ant kalnų šlaitų. Miestelis gyvuoja jau tūkstantį metų ir garsėja savo unikalia architektūra. Jo gyvenamųjų namų stogai yra aukščiau esančių gatvių pagrindas. Tose gatvelėse verda gyvenimas: čia pat kepama duona, galandami peiliai, mezgamos kojinės, terasose geriama arbata ir rūkomas kaljanas.
Masoli pirmąkart susidūrėme su Irano valiuta - gatvelių labirintuose nesunkiai atrasi vietelę, kur atsivežtus dolerius nesunkiai išsikeisi į iranietiškus rialus. Už vieną dolerį jų gausi nuo dvylikos iki šešiolikos tūkstančių. Trumpam pasijusi turtuoliu.
Nors kainos turistui tikrai palankios, dideli pluoštai rialų tirpsta labai greitai – viskas įdomu ir visko norisi. Tačiau brangiausio dalyko – kelionės įspūdžių nenusipirksi už jokius pinigus.
Laimei, ekspedicija tik įpusėjo, tad įspūdžių badas negresia. Artimiausias kelionės taškas – Teheranas.