Jau pripratome per dieną įveiktą kelią matuoti šimtais kilometrų, akis įgudo gaudyti pro autobusiuko langus bėgančius besikeičiančius vaizdus, o per trumpus stabtelėjimus suskubdavome ne tik pasipildyti geriamojo vandens atsargas (įdomu, kiek jo išmaukėme per visą ekspediciją?), bet ir pabendrauti su vietiniais žmonėmis, kurių pirmasis klausimas dažniausiai būdavo: „Kas jūs tokie ir iš kur?“
Turkijos-Gruzijos sieną kirtome ramiai, be jokių trukdymų, tačiau iki galo atlikę visus pasienyje privalomus formalumus.
Keista ir smagu, tačiau vos tik atsidūrę Gruzijos žemėje, pasijutome lyg namie. Geras jausmas, matyt, dėl to, kad Gruzijoje kiekviename žingsnyje jautėme nuoširdžiai reiškiamą meilę Lietuvai ir jos žmonėms.
Saulė ir karštis lydėjo beveik visą ekspedicijos laiką, tad nekantravome kuo greičiau pasiekti Juodosios jūros pakrantę ir panirti į jos vandenis. Vietą nakvynei pasirinkome Kvariati miestelyje, nuo kurio iki Batumio – vos keliolika minučių kelio autobusiuku.
Kitą dieną Batumyje laukė dalykiniai susitikimai ir pažintis su miestu. Tačiau kitos dienos nesulaukėme ir Batumyje atsidūrėme vėlyvą vakarą, nekantraudami pamatyti miestą, kuris dažnai yra vadinamas naujosios Gruzijos ambicija arba net antrąja šalies sostine. Batumis patvirtino seniai keliautojų atrastą tiesą, kad esant mažiausiai galimybei, reikia pamatyti naktinį miesto veidą.
Na, o kitą dieną apie Batumį, jo istoriją, šiandieną ir ateities perspektyvas kalbėjomės miesto Turizmo departamente ir jau dienos šviesoje apžiūrinėjome Batumio įžymybes. Vakarop supratome, kad į šį miestą būtinai norėsis dar ne kartą sugrįžti: toks gyvybingas, augantis, toks įvairus ir gražus jis pasirodė daugeliui ekspedicijos dalyvių.
Batumis yra Adžarijos autonominės respublikos Gruzijoje sostinė, išsidėstęs apie 20 kilometrų nuo Turkijos sienos. Daugeliui Lietuvos žmonių Batumis galbūt pirmiausia žinomas kaip puikus kurortas, tačiau Gruzijai jis svarbus, net svarbesnis kitais aspektais.
„Miestas yra svarbus naftos, mašinų gamybos, maisto pramonės centras. Ypatinga yra jo, kaip transporto centro, reikšmė: veikia oro, jūrų uostai, išvystytas plentų ir geležinkelių tinklas. Tačiau miesto niekaip nepavadinsi vien pramoniniu ūkinių vienetu. Batumyje veikia Mokslų akademijos centras, jūrų ir policijos akademijos, keli institutai, konservatorija. Veikia turtingas Adžarijos muziejus, delfinariumas, operos ir baleto, dramos teatrai, botanikos sodas“ pasakoja Rokas Volungevičius.
Įdomi ir sudėtinga miesto istorija, turtingas kultūrinis paveldas. Dar senovės Graikijos laikais mieste buvo graikų kolonija – Batis. Miestas išaugo iš XI a. Tamariscichės tvirtovės. XVI–XIX a. miestą valdė Osmanų imperija. 1878 Batumi buvo prijungtas prie Rusijos, o 1990 m. nutiesus naftotiekį iš baku, tapo svarbiausiu Rusijos naftos eksporto uostu prie Juodosios jūros.
Tai istorija. Šiandien Batumis – augantis, gyvybingas, atviras investicijoms miestas, kuriame kyla įspūdingi dangoraižiai, prašmatnūs viešbučiai, turistus ir miesto svečius džiugina įspūdinga pajūrio promenada su šokančiais fontanais, palmių alėjomis, ūksmingais parkais (2012 m. tikimasi sulaukti 2 mln. turistų).
Gruzijos prezidentas ne kartą viešai pareiškė, kad Batumis turi ambicijų tapti geriausiu ir gražiausiu Juodosios jūros pakrantės miestu. Panašu, kad tai nėra vien tik žodžiai.
Batumis papildė ekspedicijos gerų įspūdžių aruodą, sužadino mintis apie galimybę lietuviams čia atrasti ne tik jaukų kurortą, bet ir verslo, investicijų nišas.
Tbilisyje „Amber Route BC“ laukė ne poilsis ir romantiškas pasivaikštinėjimas po Gruzijos sostinę, bet dalykinių susitikimų kupina diena.
Pirmiausia – pažintis su turtingu, moderniu Gruzijos nacionaliniu muziejumi. Ekspedicijos priėmė muziejaus direktorius ir moksliniai bendradarbiai. Po trumpo ir konkretaus pokalbio laukė didžiulė staigmena – specialiai mums iš muziejaus fondų buvo surinkta gintaro ekspozicija.
„Tiek gintaro, jo dirbinių, tokio senumo, tokios įvairovės, tiek išvardytų radimviečių mes net ir susapnuoti negalėjome“, dalinosi nuostaba ekspedicijos vadovas R.Volungevičius.
„Vienoje kapavietėje rasta ar ne dešimt įvairių dirbinių. Ši kapavietė – tik viena iš daugelio. Šiuos eksponatus galėjome ne tik apžiūrėti, bet ir palaikyti rankose, pajusti juose sustingusį laiką ir istoriją“ džiaugėsi ekspedicijos archeologas Doc. Valdemaras Šimėnas.
Gintaro matėme ir išskirtinėje muziejaus salėje, kuriame saugomi vertingiausi Gruzijoje rasti aukso ir sidabro dirbiniai. Muziejaus mokslininkai neabejoja, jog čia saugomas Baltijos gintaras, tačiau reikėtų specialių tyrinėjimų, siekiant nustatyti jo kilmę, laikmetį, klasifikuoti eksponatus, esančius ne tik šiame, bet ir kituose Gruzijos muziejuose.
Čia pat gimė idėja, kad tai galėtų būti vienas projekto „Amber Route BC“ etapų, kuriam prireiktų ne vienerių metų darbo. Iš muziejaus sulaukėme kvietimo keistis studentų archeologų grupėmis, dalyvauti mokslinėse konferencijose, ieškoti kitokių bendradarbiavimo formų.
„Nieko geresnio ekspedicijos pabaigai negalėjome tikėtis“ sakė vienas iš ekspedicijos iniciatorių Vytenis Rasutis, BAMTIC Viceprezidentas.
Tuo labiau, kad prieš akis dar buvo draugiški ir dalykiški susitikimai Tbilisio merijoje ir Ūkio ministerijoje. Juose taip pat dominavo motyvas – Lietuva ir Gruzija turi kur kas daugiau galimybių bendradarbiauti verslo, mokslo ir kultūros srityse, negu tai daroma šiandien.
„Lietuvai verta pasimokyti iš Gruzijos biurokratines naštos mažinimo ir esminio liberalizavimo patirties, bei mokesčių sistemos paprastumo“, po susitikimo su Gruzijos ūkio vice ministru p. Irakli Matkava, teigė Robertas Juodka, BAMTIC Vicepresidentas, Tarptaruninės advokatų kontoros VARUL vadovaujantis partneris Lietuvoje.
Žodis tartas, dabar laikas veikti!
Paskutinis taškas – susitikimas Lietuvos ambasadoje Gruzijoje ir jau visai vidurnaktį, dangų raižant žaibams, atokvėpio valandėlė prieš skrydį namo Vilniaus vardu pavadintame Tbilisio skvere, papuoštame lietuvių menininkų darbais. Tai irgi savotiška Gintaro kelio tąsa.