Dešimtą valandą ryto - oficialus susitikimas su Irano Turizmo, kultūros ir tradicinių amatų ministerijos viceministru, atsakingu už turizmo sritį. Ši ministerija kuruoja mūsų ekspediciją Irane, ji pasirūpino transportu, paskyrė aukščiausiosios kategorijos gidą, teikia ekspedicijai visokeriopą pagalbą keliaujant po Iraną.
Visi oficialūs susitikimai Irane vyksta farsi kalba su vertimu į anglų kalbą. Tokia yra tvarka - oficialūs asmenys oficialiuose susitikimuose gali kalbėti tik farsi. Nors angliškai dauguma jų, ypač aukštesnio rango pareigūnai, tikrai moka.
Dar vienas pastebėjimas: priešingai mūsų įsivaizdavimui apie islamo šalis, šioje ir kitose ministerijose, kuriose lankėmės anksčiau, dirba daug moterų. Gatvėse matyti daug moterų, vairuojančių automobilius.
Viceministras papasakojo, kad Irane per metus apsilanko apie 2 mln. užsieniečių, tačiau iš Europos bei Amerikos tik - apie 200 tūkstančių. Jų tikslas, kad Iranas taptų turistų lankoma šalimi, ir jų skaičius per metus pasiektų iki 7,5 mln.
Mūsų ekspediciją jie vertina kaip galimybę pristatyti Iraną tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Kad pasaulis pažintų Iraną ne tik daug plačiau ir įvairiapusiškiau, negu galima tai padaryti pagal dabar pasauliui pateikiamą informaciją. Jos akivaizdžiai trūksta, nes šiais metais (pagal iraniečių kalendorių dabar yra kovas) šioje ministerijoje, atsakingoje už šalies turizmą ir jo vystymą, “Amber Route“ ekspedicijos komanda buvo tik trečioji oficiali užsienio delegacija. Tokiai didelei šaliai kaip Iranas, turinčiai apie 90 mln. gyventojų), to neužtenka. Todėl „Amber Route BC“ ekspedicijos vizitas ministerijoje buvo įvertintas palankiai ir dėmesingai.
Pokalbyje gausiai dalyvavo atsakingų ministerijos pareigūnų, o viceministras taip pat pristatė idėją atgaivinti istorinį Šilko kelią. Galima sakyti, kad šis projektas jau startavo: pradėtas tiesti geležinkelis, kuris ateityje turėtų sujungti visas Šilko kelio valstybes.
Tuoj po pietų ekspedicijos delegacija lankėsi Irano nacionaliniame istorijos muziejuje, kuris galėtų padaryti įspūdį net pačiam reikliausiam pasaulio muziejų lankytojui. Mūsų gido pastebėjimu, viskas, kas yra mažiau nei 500 metų senumo, jiems nėra sena.
Žvelgiant į muziejuje pakabintą Irano istorijos chronologinę liniuotę, Lietuvos vardo paminėjimas (1009 metai) būtų pažymėtas beveik liniuotės pabaigoje, paskutiniame tūkstantmetyje. Prie muziejaus sutikome du turistus iš Prancūzijos. Jie pasakoja, kad keliauja po Iraną dviese ir iki šiol nepatyrė jokių nepatogumų ar nesklandumų.
Vertinant ekspoziciją galima pastebėti, kad ji įrengta gana seniai ir tradiciškai. Čia nerasime jokios multimedijos, vitrinos gana nepatogios eksponatus fotografuoti, jie neapšviesti, saulės zuikučiai atsispindi vitrinų stikluose. Tiesa, salėje įrengti kondicionieriai. Salių prižiūrėtojai nusimano apie radinius, jų datavimą, supranta anglų kalbą. Ekspozicija taip pat yra tradiciška. Dauguma eksponatų - puodai ir skulptūros. Tiesa, yra unikalių dantiraščio tekstų, ginklų, papuošalų. Tai klasikiniai iš senovės istorijos vadovėlių žinomi Babilono, Persijos, Azerbaidžano, Kurdistano ir kitų.
Be šio, dar apžiūrime ir Irano nacionalinį kilimų muziejų. Priešingai nei esame pripratę Turkijoje ar kitose arabų šalyse, kilimų muziejus čia yra tikras, be jokių įkyriai lendančių kilimų pardavėjų. Kilimai čia tikrai įspūdingi, o kilimas Irane ir aplinkinėse regiono šalyse yra savita ir svarbi jų kultūros dalis, atspindinti jų žmonių dvasia, pasaulio supratimą, liudijanti amžius puoselėjamą estetinį jausmą.
Vakare esame pakviesti oficialaus vizito ir vakarienės pas Irano metropolių asamblėjos viešųjų tarptautinių ryšių komiteto generalinį direktorių Namdar Sedaghat. Į šį susitikimą dėl Teherano kamščių važiuojame apie dvi valandas – dar vienas priminimas apie Teherano mastelius. Įspūdį daro ir kamščiai ir Teherano gatvės – aštuonios automobilių eilės į vieną pusę.
Susitikimas pavyko. Jis buvo išties šiltas, draugiškas ir dalykiškas. Jo metu kalbėta apie galimybes užmegzti Lietuvos ir Irano kultūrinius santykius, apie Irano pristatymą Lietuvoje.
Didžiausias viltis jie deda į medią. Pristačius „Amber Route BC“ ekspedicijos tikslą -- surasti žinių apie Gintaro kelio atkarpą, mūsų visų nuostabai Namdar Sedaghat ištraukė iš kišenės gintarinius maldos karolius (farsi kalba „tasbih“). Šį gintarinį dirbinį jis nusipirko Teherano turguje. Pasirodo, kad daug iraniečių mėgsta gintarinius „tasbih“, tik gintaras šiais laikais atkeliauja greičiausiai iš Kinijos. Tačiau tai nereiškia, kad senovėje jis negalėjo būti gabenamas nuo Baltijos krantų.
Po vakarienės specialiai “Amber Route BC“ delegacijai generalinis direktorius Namdar Sedaghat suorganizavo apsilankymą Teherano televizijos bokšte, kuris yra atidarytas vos prieš keletą metų ir yra šeštasis pagal aukštį (435 metrai) bokštas pasaulyje.