Amerikietiškojo folko svajonė Gruzijoje

Jau iš tolo girdima muzika sušildo tavo kūną ir sielą. Netikėtai išgirdęs gatvės muzikantą, grojantį siaurame šaligatvyje, sustoji ir skiri keletą minučių savo brangaus laiko. Įdedi monetą į nepažįstamojo gitaros dėklą, nusišypsai ir pasuki savais keliais.

Taip pat skaitykite: Lietuvių atradimai Gruzijoje: kuo ši šalis kitokia?

arba: Gruzinų karo kelias - maršrutas išilgai Rusijos sienos

Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!

Kaip netikėtai gatvės atlikėjas atsiranda kelyje, taip netikėtai jis ir pasimiršta. Ar kada nors pagalvoji kokia istorija slypi už jo? Gruzijoje gyvenantis muzikantas Šota Adamašvilis dalijasi savo pasakojimu apie sudėtingą gatvės muzikanto buitį, ateities planus ir tvirtą norą eiti užsibrėžto tikslo link.

------------

Esu Šota Adamašvilis, gatvės muzikantas Tbilisio gatvėse. Man 26 metai, o aš gyvenu tik dėl muzikos. Ja susidomėjau prieš daugiau nei aštuonerius metus. Bobas Dylanas, Elvis Preslis ir kiti 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio Amerikos folko muzikos atstovai mano gyvenime įgijo ypatingą reikšmę. Pradėjau brazdinti gitara, atradau savitą stilių, skambesį tradicinės Amerikos liaudies muzikos ritmu ir supratau, kad noriu tuo užsiimti visą savo likusį gyvenimą.

Groju, kuriu ir kvėpuoju ja jau septynerius metus. Prasidėjęs su muzika, supratau, kad esu vienintelis šio žanro atstovas Gruzijoje. Nesvarbu, kad ne profesionalas ir labai priklausomas nuo čia pat gatvėje atliekamų pasirodymų. Grojimas gatvėje, neabejotinai, turi savo šarmo. Tbilisio gatvėse groja dviejų skirtingų tipų muzikantai. Vieni tai daro retkarčiais, tam, kad užsidirbtų pinigų vakarui bare.

Kiti groja reguliariai, profesinių tikslų vardan. Save priskiriu pastarajai grupei. Taip, bandau sudurti galą su galu bei susitaupyti šiek tiek pinigų geresnei gitarai ar kitokiai muzikinei technikai. Dauguma vietinių gatvės muzikantų savo kūrinius atlieka gruziniškai. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl jie turi didesnį pasisekimą. Aš dainuoju angliškai, nes amerikietiškas folkas gruziniškai man tiesiog neskamba.

Kai kurie žmonės mane įsidėmi kaip kažkuo išsiskiriantį muzikantą, turintį kitokį skambesį nei kiti. Dėl to džiaugiuosi. Tačiau pakviestas pagroti į kokį barą, jaučiu, kad gatvėje groti yra kur kas geriau. Baruose muziką dažniausiai nustelbia triukšmas. Ir neapleidžia viena vienintelė mintis: kam gi aš čia groju?

Lapkričio pabaigoje Kutaisyje vyko trejų dienų amerikietiškos folko muzikos festivalis. Vieną dieną man paskambino šio renginio organizatoriai ir pakvietė sugroti ant tikros scenos kaip vienintelį šio muzikos žanro atlikėją šalyje. Taip pirmą kartą gavau galimybę iš arčiau pažvelgti ir pasimokyti iš profesionalų - tikros amerikietiško folko grupės iš Jungtinių Valstijų.

Dažnai žmonės manęs klausia „kodėl tu nori išvykti į Ameriką? Argi ne geriau pasilikti čia ir būti vieninteliu folko muzikos atlikėju Gruzijoje?“ Daugelis patyrusių muzikantų man ne kartą sakė, jog norint tobulėti savo srityje, reikalinga konkurencija. Pamirškime amerikietišką folką, bet kokia meninė veikla Gruzijoje merdi. Nors šalies ekonominė situacija gerėja kiekvienais metais, tačiau šią Kaukazo šalį vis dar galima laikyti pakankamai skurdžia. Tiek kultūros, tiek pramogų industrijos lieka šalies interesų užribyje.

Kasmet Gruzijoje įvyksta vienas liaudies, keli džiazo, roko ir elektroninės muzikos festivaliai. Tuo tarpu autentiškai amerikietiškai muzikai (bliuzui, folkui ar Pietų Amerikos rokui) neskiriamas absoliučiai joks dėmesys. Panašu, kad muzika tapo vienu menkiausiai išvystytų dalykų gruzinų kasdienybėje.

Valgyti duoną kuriant muziką Gruzijoje yra labai sunku. Daugelis sako, jog, norint iš muzikos gyventi ir susilaukti populiarumo, būtina įkurti grupę. Tačiau tai yra daug sudėtingiau negu gali skambėti. O ką jau kalbėti apie tradicinę folko muzikos grupę! Nuo pat pradžių, vedamas idealizmo, svajojau groti tyrą ir gryną amerikietišką folką, tačiau kolegos man vis siūlydavo sugroti keletą populiarių folko dainų, o toliau tęsti pasirodymą su grupių „Deep Purple“ ar „The Coldplay“ repertuaru. Tačiau, aš viską įsivaizdavau kiek kitaip...

Visai neseniai socialiniuose tinkluose aptikau nuotrauką, visiškai atspindinčią dabartinę muzikinę situaciją šalyje. Joje buvo parašyta „Tu eini į koncertą dėl vienos dainos, kurią girdėjai per radiją ir už ją gali sumokėti 500 dolerių. Tačiau tu visiškai nenori mokėti 5 ar 7 dolerių ir išgirsti naujas vietines grupes“.

Tokia mano Gruzijos realybė. Užuot apsilankę mažesniuose koncertuose, kurie net gali būti žymiai jaukesni, gruzinai verčiau išleis krūva pinigų tam, kad sudalyvautų masiniame koncerte. Tiek aš, tiek mano draugai naudojamės socialiniais tinklais, siekdami į koncertus pritraukti daugiau žmonių. Statistika paprasta - jei į koncertą pakviečiame 2000 žmonių, iš jų realiai sulauksime 10 ar 15.

Net dauguma mano draugų ar pažįstamų vietoje jauno ir nežinomo atlikėjo koncerto pasirinks vakarą restorane. Stalai lūš nuo maisto kiekio, vynas ir čiačia tekės upėmis. Jie nei sekundei nesusimąstys apie išleistą pinigų sumą...Tai kam tuomet tie muzikos renginiai, parodos ar teatras?

Gruzija ne ta šalis, kurioje būtų sukurtos sąlygos kurti muziką ir iš jos gyventi. Mūsų galimybės išvykti į Europą taip pat yra labai menkos. Juk negaliu ateiti į kokios Europos šalies ambasadą ir paprašyti vizos, kad galėčiau groti gatvėse ir populiarinti savo muziką.

Jeigu tai būtų įmanoma, jau seniai būčiau susikrovęs kuprinę, pasiėmęs gitarą ir išvykęs. Tiesiog daryčiau tai, ką labiausiai myliu: keliaučiau iš vienos šalies į kitą ir gročiau. Suprantu, kad iš to reguliariai užsidirbti pinigų pragyvenimui yra sunku, tačiau keliaujant po skirtingas šalis ir susipažįstant su įvairiais žmonėmis gyvenimas būtų įdomesnis. Juk negalima kiekvieną dieną groti toje pačioje vietoje, tai pačiai auditorijai...

Įgyvendinęs savo svajonę ir išvykęs į Jungtines Valstijas, netapčiau milijonieriumi. Tikriausiai. Man svarbiausia būti išgirstam, turėti mano muziką mylinčių žmonių ratą žmonių, kurti ir atsiduoti galimybėms, kurių mano mylimoje Gruzijoje tiesiog nėra...