Ne išimtis ir šis kartas. Nusileidžiu nuo kalnų, pilna krūtine įkvepiu drėgno Ramiojo vandenyno oro ir važiuoju 400 km. Pan Amerikos magistrale į pietus nuo Limos iki Ikos. Jau kitą rytą sėdžiu mažučiame Naska avialinijų lėktuve. Skrydžio tikslas - iš paukščio skrydžio pasižiūrėti į mistinius nežinomų civilizacijų piešinius Naska dykumoje.
Jaunas pilotas nuolatos atsisuka ir klausia, ar mes gerai jaučiamės. Matyt, ne visiems aštrių pojūčių mėgėjams būna gera pažeme nardyti tarp dykumoje išbarstytų kalnagūbrių. Tačiau kai pilotas pasidomi, ar mums ne bloga šeštą kartą iš eilės, man norisi pasakyti: „Atstok!“
Vaizdai dykumoje fantastiški. Sunku pasakyti, kas ir dėl ko padengė milžiniškais piešiniais dykumą. Atkreipiu dėmesį, kad su pačiu pilotu ne viskas gerai. Jis nuolat muistosi, juda, sukinėjasi į įvairias puses, lyg būtų kandžiojamas blusų. Galiausiai baigiame skrydį virš mitologinių būtybių ir pasukame namo.
Staiga kolega Audrius surinka: „Nemiegok“ ir stukteli pilotui per nugarą. Kas nori tikėti, o kas ne, bet mes kažkiek laiko skridome su miegančiu pilotu. Siužetą galima būtų parduoti „Hollywood” kinokompanijai. Tik vėliau sužinojome, kad išvakarėse Ikoje buvo švenčiama vyno šventė, todėl pilotas šiek tiek „pavargo”.
Ne ką geriau jautėmės Čilėje Kolčagua slėnyje. Čia, vienoje vyno gamykloje „degustavome“ vietinę produkciją ir eidami pasižiūrėti vynuogynų, atsidūrėme bičių spiečiuje. Ne kartą esu skaitęs, ką reiškia vietinės Pietų Amerikos bitės. Apsuptas tūkstančių bičių, kurios nežinia ko nori, jaučiuosi ne visai gerai.
Vaikų filmų herojus Vinis tokiais atvejais apsimeta „žydruoju debesėliu“, bet šiuo atveju tai netinka, nes esu aiškiai identifikuotas. Suglaudžiu ausis ir tyliai pasišalinu iš pavojingos zonos. Po viso to nelabai tikiu gido pasakojimais, jog bitės čia renkasi kasdien ir nieko neatsitinka. Kažkas kažkada vis vien turi būti pirmas. Dabar, praėjus kažkiek laiko, nežinau kada buvo baisiau, bet adrenalino kiekis buvo pakankamas. Viskas gerai, kas gerai baigiasi.
Reikia pripažinti, kad žymiai baisiau būtų buvę susitikti „Sanderos luminosa“ teroristus. Tai Italijos „Raudonųjų brigadų“ prototipas. Teroristų grupės praėjusio tūkstantmečio pabaigoje pridarė daug vargo Peru specialioms tarnyboms. Jų aukoms Limoje šiandien pastatytas įspūdingas paminklas. Tiesa, autobusų apiplėšimai dabar retas reiškinys.
Tai buvusio Peru prezidento Alberto Fuchimori nuopelnas. Sanderos banditai dabar sėdi kalėjimuose, kurių gausa šalyje stebina. Likimo ironija, bet pats A. Fuchimori ilgai sėdėjo kalėjime Čilėje ir laukė ekstradicijos į Peru. Jis kaltinamas korupcija ir valstybės iždo iššvaistymu. Žinoma, labai abejojau ar Čilė greitai išduos buvusį Peru diktatorių, tačiau nepraėjo ir 3 metai, kai kai Prezidentas atsidūrė už grotų.
Tuo tarpu šiandieninė Peru panaši į kunkuliuojantį ugnikalnį.
Skurdas ir betvarkė įkyrėjo žmonėms iki gyvo kaulo. Kurgi ne, jei šalyje, kaip minėjau, neveikia įstatymai, savivaliauja Kolumbijos ir Bolivijos narkomafija, neveikli mokesčių sistema, neregėtą mastą pasiekė nusikalstamumas.
Šalis dar nuo 1968 metų buvo užsienio valstybių eksperimentų vieta. Sovietų Sąjunga, išnaudodama savo įtaką čia kūrė kolūkius ir tarybinius ūkius. Eksperimento kaina - neregėtas skurdas, kuris tęsiasi iki šiol.
Šalis man pasirodė panaši į uždelsto veikimo bombą. Algos mažos, nebaudžiamas užsienio firmų plėšikavimas, skirtingų socialinių grupių nelygybė gali atvesti į didelius sukrėtimus, kaip jau buvo prieš kelis metus. Ypač neramina tas faktas, kad Andų indėnai yra diskriminuojami lygumų gyventojų.
Labai skiriasi patys miestai. Pavyzdžiui, Arekipa vadinama policininkų, kišenvagių ir prostitučių miestu. Nesaugu naktį net sostinės Limos priemiesčiuose. Gal todėl socialinė įtampa praktiškai jaučiama visur.
Visumoje Lotynų Amerikoje bręsta permainos. Bolivijoje, Venesueloje ir Čilėje jau laimėjo kairiųjų pažiūrų prezidentai. Tokie pat procesai vyksta ir Peru. Labai jaučiamas revoliucingas šių šalių žmonių mentalitetas.
Įdomus dar vienas pastebėjimas. Čiliečiai ekonomiškai toli aplenkė savo kaimynus. Santjago gatvėse jautiesi lyg Europoje. Be to, jie drąsiai ir objektyviai vertina savo praeitį. Naujoji čiliečių karta nors ir neužmiršo represijų, tačiau gerai supranta, jog Pinočetas nesistengė pats valdyti šalį. Jis atrinko kelis šimtus gabių, baigusių mokslus užsienyje specialistų ir atidavė jiems į rankas kertinius ekonomikos valdymo svertus. Rezultatai kalba patys už save. Ekonomikos liberalizavimo reforma tapo lemtinga Čilės ateičiai. Tuo tarpu Salvadoras Aljendė liko šalies vėliava, jos garbė ir pasididžiavimas.
Jis visada liko La Monedos rūmuose, kurie man pasirodė maži ir neišvaizdūs, bet tokie reikšmingi kiekvienam čiliečiui.
Peru gyventojams viskas prieš akis. Anduose paslėpta praktiškai visa N. Mendelejevo elementų lentelė. Šalis negali amžinai gyventi skurde ir nepritekliuje, nors savo rankose turi tokius turtus.
Ankstyvas rytas. Stoviu Ramiojo vandenyno pakrantėje. Teisus buvo F. Magelanas, pavadinęs vandenyną Ramiuoju. Bekraštė žydruma beveik nesiskiria nuo dangaus žydrynės. Su malonumu traukiu į plaučius drėgną vandenyno orą. Tai tikrai nuostabu, kai prisimeni sunkius pojūčius Anduose.
Kažkur ten, vakaruose Mažųjų Golopagų (Ballestas) salos, su nenusakomu paukščių ir vandens žinduolių turgumi. Netikėtai praskrenda būrys įsismarkavusių pelikanų. Paukščiai pastebi būrį žuvų ir lyg susitarę neria į vandenį. Noriu dar ir dar kartą pažiūrėti į vandenyną. Žinau, kad šaltosios oro srovės, veikiamos šaltosios Humbolto srovės, greitai susidurs su šiltomis kontinentinėmis oro srovėmis. Tai pagimdys tirštą rūką, kuris per penkias minutes paslėps nuostabias vandenyno spalvas.
Jaučiu nuovargį. Tai tikrai nenuostabu, nes trys savaitės, pragyventos aukštikalnėse, nebuvo paprastos. Lyg visko ir gana. Nieko nebesinori. Tačiau žinau, jog praeis mėnuo ir pajusiu nenumaldomą nostalgiją Andų harmonijai.