Ankor Vatas – dievų miestas

Ar įmanoma apsakyti jausmą, kai matai saulėlydį stovėdama Ankor Vato šventykloje? Ar įmanoma rasti žodžių, kai klaidžioji senojo miesto pėdsakais? „Tai nepakartojama“, – sako keliautoja Vaida Dosinienė, grįžusi iš Kambodžos ir aplankiusi Ankor Vatą – kiekvieno keliautojo, kuris domisi Rytų kultūra ir religija, svajonę.

Senovės ir modernumo dermė

Aplankyti Kambodžą buvo dar vienas Vaidos Dosinienės kelionės į Tailandą tikslas. Jau rašėme „Šeimininkėje“ (2014 m. Nr. 2), kaip ji su šeima ir draugais keliavo po Tailandą, žavėjosi šventyklomis, bet tai, ką pamatė Kambodžoje, nustelbė visus ankstesnius įspūdžius.

„Ankor Vatui apžiūrėti skyrėme vieną dieną, o antrą dieną praleidome kitame šventyklų komplekse Ankor Tome. Atsirėmusi į sieną kur nors pavėsyje, galėjau ten ilgai stovėti ir žiūrėti, niekur nesinorėjo eiti. Man tų dviejų dienų buvo per mažai“, – prisimena Vaida.

Iš Tailando keliautojai atskrido į Siem Reapą. Nors Kambodža yra labai skurdi, palyginti su kitomis Azijos šalimis, tačiau šis miestas lankomas turistų, todėl jis gana modernus. „Siem Reape daug viešbučių, bet vidiniuose jų kiemeliuose galima pamatyti vaizdų tarsi iš praeities, pavyzdžiui, moteris skalbia trindamos drabužius į lentą. Kažkada mūsų močiutės tokiomis naudojosi, dabar jos tik muziejuose“, – šypsosi keliautoja.

Praeities reliktai ir šiuolaikinės technologijos gražiai dera ir viešbučio vestibiulyje – siena prie stalo, kur stovi keli kompiuteriai, dekoruota senoviniais mediniais raižiniais.

Turistai laukiami ir mylimi

Kambodža turistų, tiksliau – jų pinigų, laukia išskėtusi rankas, todėl į šalį patekti labai paprasta: atskridai, vietoje susimokėjai 10 dolerių už vizą ir viskas.

„Maloniai elgiasi ir autorikšų vairuotojai. Keliavome šešiese, todėl pasisamdėme du tuktukus. Kol visą dieną praleidome šventykloje, vairuotojai mūsų laukė. Vienas pasikabino po stogeliu hamaką ir miegojo. Kitą dieną planavome važiuoti 20 km už miesto iki kitos šventyklos, todėl norėjome samdyti vieną autorikšą ir visi sutilpti. Tai išgirdęs vairuotojas pasakė: „Bet tada jūs darbo duosite tik vienam žmogui, o dabar leidžiate užsidirbti dviem.“ Taip paprastai, nuoširdumu jis mus ir „nuderėjo“. Kitą dieną vėl važiavome dviem tuktukais“, – pasakoja Vaida.

Keliautojai pasirodė, kad kambodžiečiai yra dar smulkesni negu tailandiečiai, šalia aukštaūgių lietuvių atrodo miniatiūriniai, tarsi žaisliniai. Svarbiausia, kad jie labai malonūs ir mandagūs su turistais. „Išskyrus prekeivius, kurie ypač įkyrūs ir niekur nepalieka turistų ramybėje, net Ankor Vato šventyklos komplekse. Ir suaugusieji, ir vaikai tol siūlo visokius niekniekius „už vieną dolerį“, kol netenki kantrybės ir nuperki, kad tik paliktų ramybėje“, – prisimena Vaida.

Prie kiekvieno įėjimo į šventyklos kompleksą turistai klausosi gatvės muzikantų – tai jų pragyvenimo šaltinis. Vaida pasakoja, kad atkreipė dėmesį į vieną muzikantų grupę, kurią sudarė neįgalūs žmonės.

Pakeliui į šventyklos kompleksą magėjo pasižvalgyti į paprastų kambodžiečių gyvenimą. Kuklios jų trobelės stovi ant polių, kad nepasiektų vanduo per liūčių sezoną ir gyvatės per sausrą. Nepaisant skurdo, prie kiekvienos lūšnelės – maža šventyklėlė ar dievybės skulptūrėlė.

Pagunda – egzotiški vaisiai

Neatskiriama tokios kelionės dalis – egzotiški vaisiai. „Tiesiog negali atsispirti pagundai paragauti nematytų vaisių, kuriuos parduoda pakelėse.

Tik pirmą akimirką pagalvoji, kad rizikuoji savo sveikata valgydamas neplautus vaisius ar nuluptus, bet nežinia, ar švariomis rankomis“, – teigia Vaida.

Lietuviai ragavo egzotiškų stambiojo duonmedžių vaisių. Prekeivė prapjovė vieną, tačiau papurtė galvą – blogas. Tada prapjovė dar vieną ir supjaustė stambaus vaisiaus minkštimą, kuris priminė agurkų skonį, buvo šiek tiek salstelėjęs ir gaivus. „Vaisiai auga ant medžių kaip dideli duonos kepalai“, – stebisi keliautoja.

Dar viena įdomi patirtis – gyvai pamatyti, kaip gaminamas palmyrų cukrus. Iš tam tikros rūšies palmių – vėduoklinių palmyrų vyriškųjų žiedų išgaunamos sultys, kurios verdamos, kol sutirštėja. Iš lapų susukami rutuliukai, į jų vidų pripilama sirupo ir džiovinama. Cukrus sustingsta gabaliukais, taip ir parduodamas.

Vaidai teko ragauti ir palmių vaisių, vadinamų Tailando vandeniu. Nedidelių vaisių minkštimas kaip želė, beveik be skonio, tik atgaivina tarsi vanduo.

Keistai atrodė ir ryžių džiovinimas pakelėse. Ten klimatas karštas ir drėgnas, grūdai nedžiūsta, tik keliu zujantys automobiliai išjudina orą, sukeldami dulkių debesis. „Tokius ryžius paskui mes ir valgome“, – juokiasi Vaida.

Didžiausias pasaulyje

Neįmanoma per vieną kelionę aprėpti visko: Ankoros archeologinis parkas vienas didžiausių pasaulyje, su miškų masyvais užima 400 kvadratinių kilometrų teritoriją. Išliko daugybė šventyklų, hidraulinė sistema (baseinai, pylimai, rezervuarai, kanalai), taip pat komunikacijų keliai.

Keliautojams, kurie gali skirti tik kelias dienas, pakanka apžiūrėti žymiausių šventyklų griuvėsius su dievybių skulptūromis – tai Ankor Vato šventykla ir Bajono šventyklų kompleksas Ankor Tome. „Įspūdžių pakanka, nebent būtum Rytų kultūros ir religijos specialistas, kuriam kiekvienas šventyklos simbolis yra kaip atversta knyga“, – mano Vaida.

Keletą amžių Ankoras buvo Khmerų imperijos centras. Įspūdingi monumentai, senovinis miesto planas, dideli vandens rezervuarai, parkas liudija apie unikalią civilizaciją, aukšto lygio Khmerų imperijos socialinį gyvenimą.

Ankor Vatas buvo pirmasis induistų, o vėliau budistų šventyklų kompleksas dabartinėje Kambodžos teritorijoje, didžiausias religinis monumentas pasaulyje. Šventykla pastatyta XII a. pradžioje karaliaus Surjavarmano II valdymo laikais.

Kartu tai ir karaliaus mauzoliejus, todėl, priešingai nei kitos Ankoros šventyklos, orientuotas į vakarus. Nutraukus Šivos garbinimo tradicijas, Ankor Vatas dedikuotas dievui Višnus. Šventyklos bokštai tapo khmerų architektūros ir Kambodžos simboliu, vaizduojamu šalies vėliavoje.

Miestas – užkoduoti simboliai

Savarankiškai apžiūrint kompleksą gana sunku susigaudyti didelėje teritorijoje, kurios planas turi simbolinę reikšmę. Šventyklos viduryje stovi bokštas – jis simbolizuoja induistų šventąjį Meru kalną, dievų buveinę. Išorinės šventyklos sienos – kalnai, kaip buvo manyta, pasaulio kraštas.

Aplink sienas – platus griovys, simbolis mitologinio pasaulio, kurį supa vandenynas. Sudėtinga vandens kanalų ir baseinų sistema turėjo ne tik simbolinę reikšmę, bet ir praktinę – vanduo drėkino ryžių laukus, tai lėmė karalystės ekonomikos išsivystymą.

Khmerų karalystę užkariavus tajams XV a., Ankoras buvo apleistas. Laikui bėgant statinius pasiglemžė džiunglės. Išsaugotas tik Ankor Vatas, kuriame įsikūrė budistų vienuoliai. Ši vieta daugelį amžių buvo svarbus budistų ir induistų piligrimystės centras, o europiečiams beveik 400 metų neįžengiama teritorija. Tik 1860-aisiais šventyklą pasauliui atvėrė prancūzų kolonistai.

„Negalėjau atsistebėti milžiniškais medžiais, kurių šaknys kaip aštuonkojo čiuptuvai apraizgę šventyklas. Tokių masyvių medžių dar nebuvau mačiusi. Kai kur jų šaknys paremtos metaliniais karkasais, kad mažiau niokotų statinius“, – prisimena Vaida įspūdžius, patirtus Ankor Tomo šventyklos komplekse. Tai paskutinė ir ilgiausiai gyvavusi Khmerų imperijos sostinė, įkurta XII a., žymiausia šventykla – Bajono.

Iš Kambodžos į Tailandą lietuviai grįžo autobusu, pėsčiomis perėjo sieną. Atsigrįžus atgal paskutinis žvilgsnis – dar ilgai neišblės Ankoro šventyklų įspūdžiai.