Nebuvau pirmoji, išlipusi saloje, todėl galvojau, kad Antarktidos gyventojai baugščiai pasitrauks toliau. Bet čia viskas kitaip: melsvuose ledynuose įstrigęs planetos laikas, milijonus metų egzistuojantis žemynas be civilizacijos.
Pasaulio pradžia ir pabaiga
Antarktidą galima pasiekti prisijungus prie ekspedicijos laivų, kur susirenka keliautojai iš viso pasaulio. Individuali kelionė kažin ar būtų įmanoma, nors plaukiama ir nedidelėmis jachtomis.
Kelionė į Pietų ašigalio žemyną prasideda iš Argentinos, Čilės, taip pat Australijos ir Naujosios Zelandijos. Iš rytų pusės atstumas iki Antarktidos gerokai didesnis, todėl australai skrenda per pusę pasaulio, kad pradėtų kelionę iš Ušuajos (Ushuaia), labiausiai į pietus nutolusio ne tik Argentinoje, bet visame pasaulyje miestelio (arčiau Antarktidos yra tik dar mažesnis Čilės miestelis Puerto Viljamsas).
Iš anksto nusipirkę ekspedicijos bilietą, į pradinį kelionės tašką vykome savarankiškai. Iš Lietuvos atskridome į Frankfurtą, iš ten persėdę Atlantoje turėjome pasiekti Buenos Aires, bet sugedo lėktuvas.
Negalėjome laukti skrydžio kitą dieną, nes būtų nutrūkusi visą persėdimų grandinė ir būtume pavėlavę į laivą. Amerikos oro linijos skubiai parūpino mums kitą bilietą į Paryžių – globojami prancūzų, nuskridome tiesiai į Argentiną. Frankfurto tarptautiniame oro uoste tvarka ideali.
Buenos Airės buvo tik tarpinė stotelė laukiant kito skrydžio – neplanavome užsibūti ilgai šiame mieste, kurio begaliniai kvartalai monotoniškai tęsiasi nuo horizonto iki horizonto. Ušuaja, mūsų požiūriu, tikras pasaulio kraštas, argentiniečiai su tuo sutinka, nes užsikelia didelius antkainius, bet nekeičia nei savo įpročių, nei įgūdžių.
Trečią po pietų užsidaro visi restoranai ir vėl duris turistams atveria tik vakare – dirba tokiu pat ritmu kaip ir Buenos Airėse. Sostinėje barmenas nesupranta, kas yra „dry wine“, Ušuajoje ispanakalbiai gyventojai taip pat nepersistengia dėl anglakalbio atvykėlio. Net žodis „crab“ argentiniečiams nežinomas, nors prie Pietų Amerikos krantų, ypač Horno rago, pagaunami karališkieji krabai labai vilioja turistus.
Ką gi, įveikus daugiau kaip 10 tūkst. kilometrų, keliautojui iš Lietuvos tenka prisiderinti prie Ugnies žemės gyventojų. „Imsim raštu“ (prisiekiu, nieko negirdėjau apie Aido Giniočio frazę prieš lipant į sceną „Imsim nuoširdumu“), – nusprendžiame. Viename restorane randame valgiaraštį anglų kalba, bet tuščią akvariumą, nusirašome ispaniškai „Centolla entera viva de la pecera“ ir parodome raštelį padavėjui kitame restorane. Gauname dviejų kilogramų karališkąjį krabą ir dar priedą – didžiulį dubenį (kurio užtektų pavalgyti trims šeimoms) makaronų sriubos su didelėmis krevetėmis.
Toks trumpas nukrypimas apie pasaulio pradžią ar pabaigą (nelygu, iš kurios pusės žiūrėsi).
Pingvinai stovi ir galvoja
Iš Ušuajos per Byglio sąsiaurį į atvirą vandenyną išplaukęs laivas pradeda linguoti nuo šono ant šono kaip krypuojantis ančiukas. Nieko tokio, ramina ekspedicijos vadovas Agustinas Ullmannas, vandenynas lygus kaip aliejus, jūs dar nežinote, kas yra tikras supimas. Kai pagaliau pavyksta stabilizuoti akyse raibuliuojantį vaizdą, antrą plaukimo dieną pasitinka vienišas dreifuojantis ledkalnis. Kaip baltas vaiduoklis nutolęs nuo savo gimtųjų krantų jis plaukia iš lėto tirpdamas ir atsidavęs likimui.
Sumirguliuoja būrys Pintado audrapaukščių, pranašaujančių, kad netoli žemė – Pietų Šetlando salos. Išsilaipinus Roberto saloje ir žemyno pusiasalio šiauriniame taške Brown Bluff, keliautojų pasitikti atkrypuoja pingvinai. Žiūrime vieni į kitus: kol iš mūsų pusės spragsi fotoaparatai, jie sustoja ir pradeda galvoti. Filosofiškiausiai nusiteikę papuasiniai pingvinai, išsiskiriantys iš savo gentainių raudonu snapu. Minčių jie turi nedaug: sniegas, ledas, jūra. „O ir aš norėčiau/ Tokios įvairovės“, – rašė Sigitas Geda eilėraštyje „Pingvinų pavasaris“.
Antarktiniai pingvinai su charakteringu juodu brūkšneliu po snapu gana triukšmingi – kleketuoja užvertę galvas. Juodagalviai Adelės pingvinai užsiėmę populiacijos didinimu – jos skaičius beveik kaip lietuvių, 2,6 mln. ir nuolat auga.
Nors šie paukščiai gyvena bendruomeniškai, kiekvienas pasižymi individualumu. Būrelis adelių stumdosi prie vandens, kol vienas pasiryžta nerti, paskui jį į jūrą šoka ir kiti, bet kažkodėl ne visi.
Vienas staiga apsigalvoja ir šlepsėdamas per vandenį neria atgal į krantą. Pasibara su kitais ir vėl atsistoja į eilę. Trys antarktiniai pingvinai palaimingai žingsniuoja vienas paskui kitą, staiga pirmasis sustoja ir į jį atsitrenkia du paskutinieji. Ilgai galvoja, kol vėl pirmasis pajuda, paskui jį antras, net pargriūna ant pilvo per skubėjimą, ir trečias, visas išsiterliojęs, bet, atrodo, tuo labai patenkintas.
Nėra šalių, nėra religijos
Pagal tarptautinį susitarimą nė viena pasaulio valstybė neturi teisės reikšti teritorinių pretenzijų į Antarktidos dalį. Tokių slaptų ketinimų turi arčiausiai esančios Čilė ir Argentina, neatsisakytų atsiriekti pyrago dalį ir Naujoji Zelandija, Australija, Norvegija, Didžioji Britanija bei Prancūzija.
Tačiau Antarktida priklauso visiems. Atrodo, laikas suskambėti Džono Lenono „Imagine“: „Įsivaizduok, nėra šalių, nėra, dėl ko žudyti ir žūti, nėra religijos.“
Pingvinai jau turėjo pamiršti, kaip juos medžiojo pirmieji Antarktidos atradėjai, – dėl maisto, ne dėl malonumo žudyti. O jų ir medžioti nereikėdavo, patys ateidavo. Britas Robertas Falkonas Skotas, pasiekęs Pietų ašigalį prieš 101 metus (tikėjosi būti pirmas, bet jį aplenkė norvegas Roaldas Amundsenas), savo dienoraštyje rašė, kad atsigulus ant ledo ir pradėjus dainuoti pingvinai atbėgdavo pasišokinėdami. Grupė poliarinių tyrinėtojų traukdavo vis garsiau ir visą laiką buvo apsupti susižavėjusių Adelės pingvinų. Tik pasigirdus himno „Dieve, saugok karalių“ garsams, pingvinai pasukdavo link vandens.
Kraupias banginių medžiokles, kai jūros vanduo raudonai nusidažydavo nuo kraujo, primena 1911 m. norvegų įkurta bazė vulkaninėje saloje. Iki šiol stūkso kraupūs surūdiję keliolikos tonų talpos konteineriai taukams virti. Tai kone liūdniausia aplankyta Antarktidos vieta, nors turistai joje mėgaujasi šiltomis maudynėmis – povandeninis ugnikalnis vis dar aktyvus.
Jau praeitis ir Antrojo pasaulinio karo metų kariniai bandymai Antarktidoje. Dabar ledynai skirti tik mokslinei veiklai.
Gamtosauga Antarktidoje – aukščiausio lygio. Išlipdami į krantą turistai persiauna guminius batus, kuriuos dezinfekuoja. Reikia išsikrapštyti kišenes ir striukių lipdukus, kad juose nebūtų užsilikusių iš namų atsivežtų augalų sėklų. Žemyne negalima garsiai kalbėti, nieko liesti, nieko paimti, net akmenuko ar kriauklelės. Negalima valgyti, rūkyti, jei prireikia į tualetą – atgal į laivą. Jei taip saugotume savo gamtą, kokia ji būtų?
Ramybė – tik iliuzija
Antarktidoje viskas greitai keičiasi. Tik iliuzija, kad pasitaikė saulėtas, ramus oras be menkiausio vėjelio. Tik iliuzija, kad buvome saugūs, burgzdami tarp ledkalnių guminėmis valtimis, kuriomis plukdydavo į krantą.
Pasukus link Vedlio jūros – retai keliautojų lankomos vietos, pasitiko jūra, užsiklojusi storiausia per 20 metų ledo danga. Ledas atrodė stabilus – vietomis lygus, metro storio virš vandens, vietomis susigrūdęs, suaižėjęs, tačiau sustingęs į vientisą gniutulą.
Plaukiodami valtimis mėgavomės ramybe ir begaliniu grožiu, kai staiga aplink valtį pradėjo tirštėti sniego košė. Galingos srovės pajudino ledus – nespėjome iššokti su valtimi į atvirą vandens plotą, likome įkalinti tarp lyčių. Be reikalo prieš kelionę prisiskaičiau apie pirmuosius keliautojus, kai jų laivus sutraiškydavo susispaudusios lytys. Būtų buvę geriau apie tai negalvoti, leisti savo darbą dirbti ekspeditoriui Mariano, beje, biologijos mokslų daktarui. Jis nuramino, kad viskas gerai, o ir man atrodė, kad išmano, ką daryti tokiais atvejais. Tačiau jis nežinojo – taip nutiko pirmą kartą.
Gavome komandą ropštis ant lyties, kai valtį pradėjo spausti ir ji vertėsi ant šono. Nebuvo kada patikrinti, ar ten nėra properšų. Pora iš Australijos, du kinai, du airiai, kurių vestuvės buvo numatytos rytojaus dieną Antarktidoje (vietoj kunigo – laivo kapitonas) ir du iš Lietuvos – dabar jau mes buvome kaip pingvinai, dreifuojantys ant ledo lyties...
Ne viskas buvo taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių, bet po dviejų valandų juvelyriškai tikslios laivo navigacijos mus pavyko ištraukti su virve. „Daugiau jokio ledo jūsų gyvenime“, – vaišindamas viskio taure be ledo juokėsi ekspedicijos komandos narys.
Dirbti Antarktidoje sunku
Britų mokslinėje stotyje Port Lockroy, apsuptoje perinčių papuasinių pingvinų, kurių lizdai kaip vištų sukrauti čia pat po pamatais ir prie įėjimo, įkurta suvenyrų parduotuvėlė. Įvairūs kinų gamybos niekučiai plačiai atveria turistų pinigines (tik nepastebėjau, ar juos perka patys kinai). Kas atsispiria komercijai, vis tiek susigundo nusipirkti atviruką ir išsiųsti iš čia veikiančio pašto.
Laiškai plukdomi į Folklando salas, iš ten pasiekia Londoną ir išsiunčiami pagal adresatą po visą pasaulį. Mano namus atvirlaiškis pasiekė per tris savaites. Laišką galima išsiųsti ir iš Vernadskio ukrainiečių mokslinės stoties. Tik lauktų tekti ilgiau – išsiuntęs gruodį, gausi sveikinimą per kitas Kalėdas.
Britai dirba tik Antarktidos vasarą, o ukrainiečiai ištisus metus, pamaina atvyksta kovo mėnesį. „Sunku, – atvirai prisipažįsta ukrainiečiai. – Tik gruodžio viduryje nutirpo ledas jūroje.“ Kiekvienas jų dirba savo darbą, yra ir gydytojas. Mechanikas varo gerą naminukę iš cukraus. Ją pardavinėja ir turistams – butelis kainuoja 70 dolerių.
Degustuojant po stikliuką už gražų rusišką akcentą galima gauti ir nuolaidą. Kartą per metus mokslininkai laikosi tradicijos – lipa į netoliese esantį R. Skoto kalną. Ukrainiečiai šią stotį nusipirko iš britų už vieną simbolinį svarą, jis kabo bare kaip istorinis eksponatas.
Du kartus per dieną išsilaipindavome žemyne ir praleisdavome po kelias valandas. Atrodo, niekada nenusibostų stebėti pingvinų gyvenimo. Vienas iš mėgstamiausių jų užsiėmimų – nešioti akmenukus į lizdą. Akmenukų, rodos, netrūksta, bet dėl jų varžomasi. Vienas rūpestingas tėtušis krypuodamas jūros pakrante neša akmenuką iš tolimiausios vietos.
Kitas straksėdamas kaip zuikis per uolas tempia vieną po kito, mėto savo mylimiausiajai ant galvos ir, nesulaukęs prielankumo ženklų, pradeda keistai lankstytis, riesdamas kaklą kaip gulbė. Tuo tarpu dar vienas, nutvėręs akmenėlį „svetimoje“ teritorijoje, kuliavirsčiais per taką sniege lekia į namus, nors ten akmenuota…
Švari ir balta
Nuo kranto grįždami į laivą su valtimi nardydavome tarp ledkalnių. Tyliai plaukiodavome tarp keistų ledo figūrų, nugludintų, suaižėjusių, akinamai baltų, su melsvais tarpsluoksniais nuo slegiamo milžiniško svorio. Ir dabar dar girdžiu, kaip teliuskuoja vanduo po ledkalniais, atsimušdamas į nematomas tuščias ertmes virš jūros paviršiaus.
Ledo skulptūrų galeriją atnaujina nuo kalno slinkdamas ledynas ir stačia siena krisdamas į jūrą. Toliau ledkalnius gražina vanduo, plonindamas „grybo koją“, o kai gigantiško ledo bokšto dalis virš vandens pasidaro didesnė nei apačioje, jis triukšmingai apsiverčia. Tačiau ankstyvą vasarą tokių metamorfozių Antarktidoje nedaug. Triukšmauja tik pingvinai, klega jau išperėję paukščiukus kormoranai ir šūkčioja iš nuostabos keliautojai, pamatę įlankoje banginius.
Visą kitą laiką Antarktidoje užpildo vėjo ūžimas ir tyla. Baltais ledais nubarstytas sustingęs jūros paviršius, tarsi į tave žiūrėtų nemirksinčios akys, matine švelnia šviesa blizgantis išmintingas žvilgsnis.
Kelionė į Antarktidą netelpa į jokius ankstesnių keliavimo patyrimų ir įspūdžių rėmus. Tai toks pasaulis, kurio mes nepažįstame ir dar negreitai pažinsime. Dar prieš kelionę juokavome, kad tai prilygsta skrydžiui į Mėnulį, nes nežinojome, ko tikėtis, kaip įsivaizduoti tai, kas mūsų laukia. Tas jausmas nepasikeitė grįžus.
Iki šiol vis dar gula klodais, sluoksniuojasi nauji potyriai kaip tas melsvų gyslelių Antarktidos ledas. Kur buvau? Paradoksas: kitoje žemėje, tokioje nesvetingoje žmogui savo atšiauriu klimatu, bet kodėl vis atrodo, kad tokia ir turėtų būti mūsų planeta – švari ir balta.