Kaip nuvykti?
Pelėdų parką rasite labai lengvai, navigacijoje įvedus pavadinimą, privažiuosite be jokių rūpesčių. Turėkite omenyje, jog aplankyti parką galima tik rezervavus laiką iš anksto. Tai lengviausia suderinti tiesiog oficialioje svetainėje nurodytais kontaktiniais telefonais. Beje, nerekomenduojama lankyti pelėdų lietui lyjant, nes sušlapę paukščiai neatrodo labai fotogeniškai. Jeigu vyksite su mažu vaiku, vežimėliu puikiai pravažiuosite visą parko teritoriją.
Kas laukia parke
Vos išlipus iš automobilio, atrodo, jog atvykai į privačią sodybą. Teritorija nėra didelė, bet labai jauki. Iš pradžių aplodami pasisveikino parką saugantys šunys, tada pakrūmėmis tingiai naujus atvykėlius apžiūrėjo vietinis katinas.
Teritorijos viduryje tyliai raibuliuoja tvenkinio vanduo, kartais suspindintis auksinėmis spalvomis – tai žuvų būriai. Parke taip pat rasite šviežios žolytės laukiančius triušiukus, kuriuos maitinti mūsų dvimetei buvo tikras džiaugsmas. Taigi tai tikrai daugiau nei tik pelėdų parkas.
Atvykus, su pelėda ant rankos, mus pasitiko parko šeimininkė Mažena, kuri maždaug valandos trukmės ekskursijoje supažindino su parke gyvenančiais paukščiais bei pateikė daug įdomios informacijos.
Ar žinojote, jog gimus paukščiukui, negalima taip paprastai nustatyti jo lyties? Būtina daryti DNR testą ir plunksnų pavyzdžius siųsti į Vokietiją ar Čekiją! O ar mokate atskirti apuoką nuo pelėdos? Taip pat sužinojome, jog per dieną visi parko paukščiai suvalgo apie 150 viščiukų ar pelyčių. Šiuo metu parke gyvena 20 pelėdų, tačiau skaičius nuolat auga, nes atsiranda jaunikliai.
Tiesa, su lankytojais „dirba“ ne visi paukščiai, dalis yra voljeruose. Beklausant ekskursijos, jaučiu, kas pametu informaciją, nes užsižiūriu į priešais išdidžiai tupintį ir galvą į visas puses sukiojantį paukštį.
Pelėdos tikrai kerinčios ir fotogeniškos būtybės. Taip norisi imti ir glostyti purias plunksnas ir švelnius sparnų pūkelius, tačiau pamačius riestą snapą, kažkaip susivaldžiau to nedaryti. Apart apuokų ir pelėdų, čia pamatysite ir kitus plėšriuosius paukščius, pavyzdžiui, juodus kranklius.
Po ekskursijos yra laisvas laikas, tad dar kartą ramiai galima apeiti ir apžiūrėti visus gyventojus, pasidaryti jų nuotraukas. Vaikams ant kalnelio pastatytas nedidelis pasakų namelis.
Žinojau, kad tiek man, tiek dukrytei, parke patiks, bet tokios emocijų bombos nesitikėjau. Išvažiavome besišypsodami, kupini geros energijos, o mažoji nuolat kartojo „ir čia pelėda, ir ten pelėda, ir ten pelėda“. Ar vykčiau antrą kartą? Be abejonės – taip!