Tada ne tik mes, bet ir pasaulis buvo kitoks – tik nedaugelis posovietinių šalių gyventojų išdrįsdavo leistis į tolimas šalis, Jugoslavijoje vyko karas ir daug kas atrodė kitaip. Tai buvo tikra avantiūra, perujiečiui Valteriui Ramonui kainavusi gyvybę.
DELFI portalas pradeda spausdinti G. Čiplytės knygos „Ir aš buvau Afrikoje. Aplink pasaulį dviračiais per 525 dienas“ ištraukas.
xxx
1998 metų liepos 21 dieną mes, keturi keliautojai savanoriai iš Lietuvos – fizikas Sigitas Kučas (mūsų komandos žygio vadovas), ekonomistas Edvardas Žižys, istorijos studentas Gediminas Vasiliauskas ir aš, kalbininkė Goda Čiplytė, – išvykome į Didįjį tūkstantmečio taikos žygį dviračiais aplink pasaulį.
Startas – Sietlo Vestleiko parke (JAV) rugpjūčio 6-ąją. Finišas – 2000-ųjų sausio 1-oji Japonijos mieste Hirosimoje.
Taikos žygio maršrutas driekėsi per keturis pasaulio žemynus. Tarptautinę grupę sudarė dešimt žmonių. Į šią avantiūrą susiruošė dviratininkai iš JAV, Vokietijos, Turkijos, Meksikos, Kroatijos, Lenkijos, Peru ir Lietuvos. Pakeliui kvietėme prisidėti ir bent dalį kelio važiuoti su mumis visus norinčiuosius. Daugiau negu 600 žmonių ilgesniam arba trumpesniam laikui buvo įsitraukę į žygį.
Per 525 dienas apkeliavome pasaulį, aplankėme 45 šalis Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Europoje bei Azijoje. Nuvažiavome 23 500 kilometrų dviračiais.
Danijos bedarbių kava
Kelionė iki Amerikos buvo ilga, patyrėme įvairių netikėtumų. Kai atvykome į Kopenhagą, buvo šalta ir lynojo. Išties bjaurus ir gerai pažįstamas oras. Teko nakvoti palapinėje. Tai žinojome iš anksto, bet dėl savo aplaidumo ir neapdairumo nepasiėmėme nei kilimėlių, nei šiltesnių drabužių. Susiradome kažkokį nuošalų skverelį ir pakrūmėje pasistatėme palapines.
Niekis, juk namų šiluma dar nebuvo spėjusi išgaruoti! Pasirausiau krepšiuose. Radau keturis Kristinos dovanotus „Karūnos“ šokoladus. Sukapojome. Patvarkėme ir lėktuve nušvilptą alkoholį. Sušlamštėme sultingus tėčio išaugintus pomidorus, gerą kumpio gabalą, mamos bandeles. Na, viskas, kas buvo valgoma ir galėjo sušildyti.
Susivilkome visus įmanomus drabužius ir visi keturi sumigome stipriai apsikabinę. Bet Danijos žemė pasirodė šaltesnė nei mūsų pastangos. Ryte jaučiausi kaip suspardyta.
– Ei, kelkitės! – riktelėjo Edvardas. – Kava aušta!
– Iš kur?
– Nagi, išlįsk!
Greta mūsiškių stovėjo dar dvi palapinės. Šalia kažkoks vaikiškas vežimėlis, prigrūstas daiktų. Patryniau akis. Pernelyg makabriška, kad būtų tikra.
– Labas rytas, – kažkas pasisveikino ir įspraudė kavos puodelį.
– Ačiū. Nieko nėra geresnio už kavos puodelį ryte, ypač kai nesusivoki, kas aplinkui dedasi.
– Žinoma. Aš irgi ją mėgstu, bet prieš tai krantine pabėgioju. Žinai, čia ramu, žmonių nedaug ir policija nevaiko.
– O kodėl turėtų?
– Mes bedarbiai. Jau keleri metai.
– Jūs pora?
– Taip, mes kartu.
– Žinote, kava nuostabi!
– Į sveikatą.
– Tai kaip jūs gyvenate?
– Vienoje vietoje per ilgai užsibūti negalime, kai užjus, kad mes čia, išvaikys ir budės, kad negrįžtume.
– Goda, kraukis daiktus! Kol oro uostą surasime, pavėluosime, – riktelėjo Edvardas.
Man metas. Ačiū už kavą. Laikykitės!
Muštynės
Meksikos ir Gvatemalos sieną pervažiavome naktį. Pratisai lijo. Tamsiais serpantinais kelias leidosi žemyn. Visi tylėjo. Skardeno tik lietus ir burzgė mašina. Kai atmynėm į pasienio punktą, sužiuro ir Meksika, ir Gvatemala. Apspitę dviračius, gal jų išvis nematę, čiupinėjo, maigė, baksnojo, lietė: „Parduodate? Už kiek?“ Akys stačios, o rankos ilgos, gal jie ir nukosėjo tuos mašinos popierius.
Lietus nesiliovė net tada, kai visiškoje tamsoje sustojome prie kažkokio nameliūkščio. Sigitas sakė, jog tai turėtų būti viešbutėlis. Taip nurodę pasieniečiai. Jis iššoko pirmas.
Buvome klaikiai išalkę. Vėlai naktį su Flora radome dar veikiančią krautuvėlę. Nusipirkom baltos duonos. Pigiausios. Maišelyje ir pjaustytos. Pravardžiuojamos „gringo“, trumpiau tariant, duonos, kuria šlykštimasi, nes panaši į kempinę, o minta ja tik išpaikę amerikiečiai arba baltieji. Grįžom, nes sumetėm, kad reikia sviesto, tačiau jo nebuvo, tik margarinas. Bet pigesnis ir taip pat valgomas. Paėmėm dar ir sūrio gabaliuką.
Kai grįžome pas bernus, duonos tebuvo likę kelios riekelės.
Nustebau, o Flora paklausė:
– Po kelias ėmėt? Kiek priklauso man?
– Tai dabar viską registruosi? Kas eina myžti, kiek tepti margarino ir kiek pjauti sūro?! – sukliko Gediminas.
– Net pasidomėti negaliu? Šikniau tu! Juk aš už viską mokėjau, – ir Flora kibo Gediminui į plaukus. Tas griebė ją už pečių ir stumtelėjo atgal. Ji susivirduliavo ir stvėrė jam už marškinių. Išgirdęs triukšmą, jos bernas Hugo suriko: „Užmuuuuuuuušiu!“ ir puolė Gediminą. Tas sužvigo it paršas: „Eik tu šiiiiikt!“, bet Hugo tvojo jam į žandenas. Vieną kartą. Antrą. Trykštelėjo kraujas.
„Jėėėėėzau!“, – ėmiau rėkti. Edvardas puolė Hugo iš nugaros. Gediminas užsimojo ir liuobė atgal. Iš visų jėgų. Bet ne Hugo, o Sigitui! Nukrito akiniai. „Durniau, pasitraaaaaaaauk!“
„Jėėėėėzusmarija!“ Įpuolė šeimininkas. Atplėšė Gediminą nuo Sigito. Paleido pliūpsnį riebių ispaniškų keiksmų ir pagrūmojęs kumščiu išėjo.
Lova buvo viena. Joje sumigome trise. Visi kiti – prie lovos ant grindų.
xxx
Sigitas užfiksavo, kad 62 žygio dieną iš viso dviračiais nuvažiavome 3730 km, su pervažiavimais – 7285 km. Dabar mūsų vienuolika: 4 lietuviai, 3 meksikiečiai, 2 vokiečiai, 1 turkas ir 1 lenkas. Vakare apsvarstysime tolesnį planą.
(Bus daugiau)
xxx
Goda Čiplytė – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos anglų kalbos mokytoja, aistringa keliautoja dviračiais. Apvažiavusi pasaulį dviračiu Goda įgyvendino savo svajonę ir įrodė – jei moteris nori, ji gali viską. Keliautojos gyvenimo credo – laikas priklauso mums.
xxx
Knygoje emocingai ir nuoširdžiai, be pagražinimų, su geru humoru ir originaliais vertinimais, gana literatūriškai aprašomi įspūdžiai, kurių autorė patyrė važiuodama dviračiu aplink pasaulį su draugais iš įvairių šalių.
Tik kelionėje gali patikrinti save ir kitus, suprasti, kokių neišsemiamų klodų slypi kiekviename mūsų. Per 525 dienas apkeliautas pasaulis, nuvažiuota 23 500 kilometrų dviračiais. Tai buvo tikra avantiūra, vienam iš žygeivių kainavusi gyvybę.
xxx
G. Čiplytės knygą „Ir aš buvau Afrikoje. Aplink pasaulį dviračiais per 525 dienas” išleido “Mažoji leidykla” (direktorė – Inga Liutkevičienė, žinoma žurnalistė, lietuviškų bestselerių autorė, bendraautorė ir sudarytoja).
Knygą galima įsigyti visuose šalies knygynuose, taip pat ir internetu bei susisiekus su leidėja el. paštu inga.liutkeviciene@gmail.com
Godos Čiplytės, Edvardo Žižio ir Sigito Kučo asmeninio archyvo nuotr.
