Vaikinas ketina lankyti Lietuvos išeivių bendruomenes, mokyklas, jaunimo centrus, kur pasakos apie Lietuvą, apie savanorystę, vidinį žmogaus potencialą, motyvaciją siekti tikslų, svajonių bei kitomis svarbiomis temomis.
„Nesu joks super herojus. Atvirkščiai, esu paprastas jaunuolis su savomis baimėmis ir nesėkmėmis“, – atvirauja Vilius.
Iš Rudaminos kaimo kilusio jaunuolio grandioziniai planai įspūdingi, tačiau jis pats – paprastas ir nuoširdus: „Niekuo per daug neišsiskiriu, judu per gyvenimą su mintimi, kad galiu padaryti viską, ką tik noriu. Toks požiūris leido gyvenime nuveikti nemažai skirtingų dalykų – vaidinau teatre, išbandžiau improvizacijos meną, žongliravimą, išmokau programuoti, rašiau blogą bei kūriau vlogą, buvau gitaros mokytojas. Taip pat labai daug laiko skiriu savanoriavimui – pradedant vienos dienos renginiais, baigiant 7 mėnesių savanoryste Ispanijoje. Dabar daug laiko praleidžiu programuodamas ir planuodamas šią kelionę,“ – išbandytas veiklas vardijo Vilius.
– Išbandei išties daug skirtingų dalykų, ar tau viskas taip lengvai sekasi?
– Tikrai nesu visų galų meistras ar eruditas. Sakyčiau, bandytojas. Pabandau visko po truputį ir taip atsirenku tai, kas man patinka. Daug kur klystu, bet iš tų klaidų pasimokau.
– Planuoji apkeliauti visą pasaulį. Kaip kilo mintis tokiai kelionei, kuriai ryžtųsi tikrai ne kiekvienas?
– Stengiuosi nuolat plėsti savo komforto zonos ribas, išsikelti naujus iššūkius, ieškoti būdų išeiti iš sudėtingų situacijų. Jaučiuosi gyvas, kai galiu save išbandyti, todėl nebijau nei išbandymų, nei kylančių problemų. Kiekvienas sunkumas motyvuoja mane siekti daugiau ir judėti į priekį.
Pirmą kartą autostopu apkeliavus Europą aplankė jausmas, kad visa Europa skirtinga, bet drauge ir vienoda. Daug panašumų, visur saugu, paprasta. Pažįstami mane vadino keliautoju, jiems atrodė, kad esu žmogus, matęs daug pasaulio, bet aš taip nesijaučiau. Europa pradėjo atrodyti vis labiau ir labiau sava. Tarsi mano kiemas būtų išsiplėtęs.
Kartą grįžęs į Lietuvą su draugu atvirai kalbėjausi ir jis uždavė labai gerą klausimą. Konkrečių žodžių atkartoti nepavyks, bet esmė buvo tokia: „Ką tu vis dar veiki Europoje? Ar tau čia ne per lengva? Ar tai netapo tavo komforto zona?“
Pradėjau manyti, kad taip ir yra: važinėju po šalis, kuriose jau esu buvęs, dažnai į tas vietas, kur taip pat lankiausi ne vieną kartą. Reikėjo padaryti ką nors, kas mane gąsdina. Tuo metu tai buvo kelionė dviračiu į Maroką. Kartu pasikviečiau draugę Redą ir dviračiais apmynėme dalį Pirėnų pusiasalio ir susitranzavome laivą į Maroką.
Neįsivaizdavau, kas bus atvykus į šią šiaurės Afrikos šalį, kaip elgsis žmonės, kaip susikalbėsime. Keliaujant Ispanijoje daug kas sakė, kad Maroke pavojinga, kad mus apiplėš ir nužudys, dažnai pridėdami frazę „los moros“ (isp. rudieji). Atvykę jau pirmą dieną pakeitėme savo nuomonę, kai nakvynės mus priėmė didelė šeima.
Grįžus namo vėl apėmė jausmas, kad mažai keliauju, nedaug esu matęs ir noriu kažko, kas tikrai būtų sunku, ir nežinau, ar galėčiau pats tai padaryti. Tad nusprendžiau kartelę kelti dar aukščiau ir pasiryžau dviračiu važiuoti aplink pasaulį.
– Papasakok apie savo kelionę – nuo ko žadi pradėti, ar jau susidarei maršrutą?
– Ši kelionė kaip ir visos kitos – mažai planuojama. Tiksliai nežinau, nei kiek užtruksiu, nei kur būsiu, nei ką veiksiu. Žinau tik tiek – bus daug netikėtumų, sunkumų ir pamokų, bet man patiks.
Maršrutą pradžiai dėlioju tokį: nuo Lietuvos minu Turkijos link, tada suku į rytus ir pro Iraną bei Pakistaną minu link Indijos, tada į pietryčių Aziją. Po jos laivais arba lėktuvais į Australiją, tada Naujoji Zelandija ir po jos Amerika. Pradedamas Pietų Amerika ir po truputį judėdamas į Šiaurę galiausiai grįšiu į Europą arba dar kelsiuosi į Afriką. Bet tai tik preliminarus planas, viskas gali pakeliui keistis.
Pavyzdžiui, jei negaučiau vizos į Pakistaną, reiktų sukti ratą pro Kiniją. Gal politinės situacijos artimuosiuose rytuose pasikeis ir teks keliauti per Afriką. Viskas labai lankstu. Nenoriu prisirišti prie vieno plano. Kelionė be plano man yra pats žaviausias dalykas, kai nusprendęs gali visiškai pakeisti kryptį arba pavargęs gali ilgesniam laikui apsistoti vienoje vietoje.
– Koks šios kelionės tikslas be to, kad nori išeiti iš komforto zonos?
– Turiu kelis kelionės tikslus. Pradėsiu nuo to, kad visą kelionę kuo įdomiau noriu kuo įdomiau perteikti Lietuvai. Kalbėdamasis su žmonėmis, supratau, kad dauguma nesupranta tokio keliavimo būdo, neįsivaizduoja, kaip tai atrodo. Bandysiu išsklaidyti šią miglą ir parodyti, koks gi tas bastūno gyvenimas.
Taip pat keliaudamas supratau, kad daug žmonių net nėra girdėję apie Lietuvą. Dažnai pasakęs, iš kur esu, gaudavau tokį atsakymą: „Aaa, Riga right? You’re a part of Russia!“ Bet ko gero labiausiai nustebinusį klausimą išgirdau Italijoje: „Sakai, iš Lietuvos. O kodėl tu ne juodas? Juk Lietuva Afrikoje… “. Tam, kad parodyčiau žmonėms, kur vis dėlto yra toji Lietuva, su tartumberibu komanda šiai kelionei ruošiame LARP’ą pavadinimu Lietuva. Tai skandinaviška simuliacija, vaidmenų žaidimas, kurio dalyviai vaidina pagal duotus scenarijus įsijausdami į tam tikrus vaidmenis ir taip išgyvena duotas situacijas.
Lankysiu mokyklas ir jaunimo centrus, taip pat užsuksiu į Lietuvių bendruomenes.
Šie du tikslai susideda į vieną gražų šūkį „Lietuva pasauliui, pasaulis Lietuvai“. Rodysiu pasauliui tai, ką pamatau kelyje, ir sutiktiems žmonėms pasakosiu apie Lietuvą.
Be to, noriu labai aiškiai perteikti vieną žinutę: „Gali daryti tai, ką nori!“. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad visi esame vienodi. Visi esame žmonės su savomis baimėmis, savais įsitikinimais. Prieš kelis mėnesius nė nebūčiau pagalvojęs, kad dabar kalbėsiu su DELFI žurnaliste ar bendrausiu su įmonių vadovais dėl paramos, ar režisieriais ir prodiuseriais dėl filmų kūrimo. Viskas vyksta dėl to, kad tam pasiryžau ir žengiau pirmą žingsnį. Daug sunkiau yra pradėti ką nors daryti, nei kapanotis jau į tai įkritus.
– Kaip į tavo planus reaguoja artimieji? Ar ramia širdimi išlydi?
– Tranzuoti pradėjau dar būdamas vienuoliktokas. Per vasarą apvažiavau didžiaja dalį Lietuvos lankydamasis įvairiuose muzikos festivaliuose. Baigęs 12 klasių išsiruošiau į pirmą didelę kelionę, trukusią beveik 6 mėnesius. Prie šios minties tėvus pratinau gana ilgai. Iš pradžių jiems tai labai nepatiko, bet galiausiai tėtis pats nuvežė iki tranzavietės.
Dabar artimieji jau yra pripratę, bet esu įsitikinęs, kad jaudulys nedingsta. Keliaudamas stengiuosi reguliariai su jais susisiekti, papasakoti, kaip sekasi, parodyti, kad esu gyvas ir sveikas.
– Kaip sekasi ruoštis kelionei, kokie tokios ilgos kelionės bagažo planavimo ypatumai?
– Šiai kelionei ruošiuosi kiek kitaip, nei praeitoms. Ieškau rėmėjų. Tai yra sunkiau, nei galvojau, bet žmonėms patinka kelionės idėja ir jie prie jos prisideda. Šiuo metu trūksta kelių labai svarbių daiktų, kad kelionė prasidėtų. Svarbiausia yra turistinis inventorius ir truputis rūbų, bet kelionę palengvintų nedidelis kompiuteris, o kokybės pridėtų kamera.
Dėl inventoriaus yra taip – stengiuosi imti kuo mažiau daiktų. Viskas, ką turėsiu, bus būtiniausi rūbai, turistinis inventorius, elektronika ir muzikos instrumentai. Visą kelionės inventorių pristatysiu kiek vėliau.
– Kiek, tavo manymu, reikia pinigų tokiai kelionei? Su kokia suma pats planuoji startuoti?
– Jei norėtumėte išvažiuot į 4 metus truksiančias atostogas, tai pradėti reikėtų su tikrai nemaža pinigų suma, bet man tai nebus atostogos. Ši kelionė bus didelė mano gyvenimo dalis, kuri truks kelerius metus. Finansus rinksiu pačios kelionės metu dirbdamas internetu. Per vasarą baigiau intensyvius programavimo kursus ir įgijau žinių, kurios leis išlaikyti save kelyje. Be to, darbuosiuosi su žiniasklaida.
Gali būti, kad teks startuoti ir su apvaliu nuliu, bet dėl to nesijaudinu. Tai būtų tik didesnis iššūkis ir vien mintis apie tai kelią motyvaciją daryti daugiau.
Keliautojo nuotykius galite sekti Facebook.com ir Instagram'e
