Kruizas „Hurtigruten“ keltu

Iš Tromsø į Kirkenes nuplauksite keltu „Hurtigruten“. Prieš akis atsivers nuostabus šiaurinės Norvegijos kraštovaizdis: įspūdingi pylimai, civilizacijos nepaliestos salos, nesibaigianti ledo ir sniego drama.

Giliai išraižytose pakrantėse išsimėtę seni žvejų kaimeliai. Keltui priartėjus prie kranto, namų languose išryškėja žybsinčios ugnelės, spinduliuojančios jaukumą ir svetingumą. Laivui tolstant, jos tirpsta, mąžta ir tampa panašios į vienišus sargybinius, ištikimai budinčius kažkur netoli pasaulio krašto.

Šie kaimeliai - tai labiausiai į Šiaurę nutolusios gyvenvietės pasaulyje. Jų čia tikriausiai seniai nebebūtų, jei ne „Hurtigruten“ įgula.
Kirkenes, Norvegija

Taip, šis keltas siūlo kruizinio laivo lygio komfortą - barus, restoranus ir burbulinę vonią po atviru dangumi - tačiau jo pagrindinis tikslas yra palaikyti arktinės Norvegijos Šiaurės širdies plakimą.

„Kartais „Hurtigruten“ yra vienintelis būdas aprūpinti kaimelio gyventojus būtinomis prekėmis,“ - sako kelto kapitonas Kjell Jonassen. „Mes esame arterija, kuri palaiko šio šalies kampelio gyvybę.“

Kapitoną K. Jonassen vis dar žavi arktinis kraštovaizdis: „Praėjo jau daug metų, bet man jis vis dar nuostabus. Aš niekada nuo jo nepavargstu.“
Kruizinis keltas „Hurtigruten“

Karališkųjų krabų safaris (Kirkenes): susižvejokite vakarienę

Į pietus nuo stingdančios Jarfjordo didybės ir į Rytus nuo Kirkenes miesto prasideda karališkųjų krabų valdos. Tai bene patys neįprasčiausi arktinės Norvegijos gyventojai. Atrodo, kad šie neįtikėtinai bjaurios išvaizdos gigantai išniro ne iš gaivių Norvegijos fiordų vandenų, o iš fantastinės jūros pabaisų buveinės.

Tai didžiausi pasaulyje vėžiagyviai, septynios karališkųjų krabų rūšys, kuriuos 1961 m. iš Ramiojo vandenyno čia atplukdė rusų mokslininkai. Šie gyviai ėmė daugintis stebėtinu greičiu. Krabų patelės kasmet susilaukia maždaug 10 tūkstančių palikuonių. Vien Barenco jūroje plaukioja apie 20 milijonų krabų.
Laivas Longyearbyeno krantų, Svalbardas (Norvegija)

Šie skaičiai sukėlė ant kojų gamtosaugos specialistus. Du dešimtmečius šiuose vandenyse nardantis Larsas Petteris Øie sako: „Norvegijos vyriausybė atliko daugybę tyrimų, tačiau vis dar negali apsispręsti, ar krabus laikyti problema, ar Norvegijos turtu.“

Larsui mielesnis antrasis variantas. Nesibaimindami minusinių temperatūrų, L. P. Øie ir jo krabų safario komanda reguliariai išplaukia į jūrą pripučiama „Zodiac“ valtimi ir neria į 25 metrų gylį ieškoti krabų.

Valtyje likę it pingvinai krypuojantys turistai trumpam sulaiko kvapą ir su nekantrumu laukia savo vakarienės, dėkingi Larsui už tai, kad jiems nereikėjo išsinerti iš šiltų kombinezonų. Atrodo, kad praeina amžinybė, kol Larsas iškyla į vandens paviršių - sustiręs, bet laimingas ir su stambiu laimikiu.

„Didžiausias mano pagautas krabas svėrė 8 kg ir buvo beveik mano ūgio - 170 cm ilgio,“ - prisimena jis. „Kiti žvejai yra pagavę ir 15 kg sveriančių krabų, kurių ilgis siekė net du metrus.“

Tačiau kai žvejyba baigiasi ir ateina metas valgyti krabus, jų dydis nebėra pats svarbiausias dalykas. „Svarbiausia juos išvirti jūros vandenyje,“ - sako Larsas. „Tik tuomet atsiskleidžia tikrasis jų skonis.“

Sniegaeigiai (Kirkenes): palėkite su vėjeliu

Pasvik slėnis - tai siauras sausumos plotas šalia Suomijos ir Rusijos. Tai viena nuostabiausių ir ramiausių šiaurinės Norvegijos teritorijų. Tiesa, ramu ten tik tol, kol tylą ir sniegą ima skrosti sniegaeigiai.

Ši tankių spygliuočių miškų, neišbrendamų pusnynų, tundrų ir ežerų teritorija tęsiasi apie 100 km į pietus nuo Kirkenes. Užšalusių ežerų pakrantėse ir pamiškėse išsibarstę mažučiai mediniai nameliukai, bylojantys apie šios kadaise ginčytinos pasienio teritorijos istoriją.
Sniegomobiliai

XIX a. vid. Norvegijos vyriausybė, norėdama apgyvendinti šią teritoriją, neturtingiems valstiečiams iš pietų pasiūlė nemokamos žemės. Šiuo metu Norvegija yra viena turtingiausių pasaulio šalių, o šios spartietiškos trobelės, išduodančios buvusių jų savininkų skurdą, dabar priklauso pasiturintiems Kirkenes gyventojams, kurie čia leidžia savaitgalius ir atostogas.

Sniegaeigiais, kurie išvysto net 100 km/h greitį, galima nukeliauti į tolimiausius vietovės kampelius, pakeliui aplankant medines trobeles. Ši kelionė - tai retai pasitaikanti džiugesio ir vienatvės kombinacija: palei ausis švilpiantis šaltas nakties vėjas ir viltis išvysti šiaurinę pašvaistę; saulės nubučiuotas saulėlydžio sniegas; išjungus variklį užliejanti spengianti tyla.

Paprastai įsivaizduojame, kad sniegaeigiai - tai jaunimui skirta pramoga. Nieko panašaus, sako Hansas Hatle, buvęs norvegų karininkas, kadaise sniegynuose treniravęs britų karius, o dabar organizuojantis keliones sniegaeigiais. „Amžius - ne kliūtis. Vyriausiam mano klientui buvo 93-eji, ir jis buvo puikus vairuotojas. Nesvarbu, kiek jums metų, svarbu atsipalaiduoti ir mėgautis.“

Samiai (Karasjok): nusikelkite į tolimą praeitį

Turistai į šiaures Norvegiją traukia todėl, kad nori patirti naujų įspūdžių. Tačiau ten gyvenantiems samiams toks gyvenimo būdas yra kasdienybė. Samiai - toliausiai šiaurėje gyvenantys žmonės. Šiaurės Norvegijoje jų yra apie 60 tūkstančių; tai pusė pasaulio samių populiacijos. Nors daugelis jų gyvena tokį patį gyvenimą kaip ir ne samiai norvegai, kai kurios samių šeimos vis dar gano elnius virš Lešjokha upės.

Tai Nilso Mikkel Somby valdos. Supažindinti svečius su tradiciniu samių gyvenimo būdu buvo jo idėja. Jis pasitinka smalsuolius pagrindiniame kelyje, susodina juos į nedideles dengtas sniegaeigio traukiamas roges ir kalvotu keliu nugabena juos į kitą pasaulį. Čia, ant beržais apaugusios kalvos, ganosi jo šeimai priklausanti 2000 elnių banda. Akinamai baltame horizonte išryškėja elnių siluetai, besimaudantys švelnioje saulės šviesoje. Nilsas neištaria nė žodžio: kraštovaizdis ir samių gyvenimas šneka patys už save.
Samiai

Vėliau jis pakviečia svečius į savo šeimos namus - tradicinę kūgio formos trobelę, arba “lavvu”. Jo mama patiekia garuojantį elnienos troškinį, o Nilsas bando nuspėti samių ateitį: „Moderniam pasauliui reikia tiek daug - asfaltuotų kelių, išteklių iš tolimų šalių. Tai vilioja jaunus samius, dėl to mūsų kultūra po truputį miršta. Tikiuosi, kad po 50 metų čia vis dar gyvens samiai. Tačiau nesu tuo įsitikinęs.“

Ir visgi samiai dar neišnyko, nors jų gyvenimas - tai nuolatiniai, beveik neįveikiami iššūkiai: nuo atšiauraus ir nenuspėjamo klimato iki ne samių kilmės žmonių paniekos ir priešiškumo. Kokia bebūtų jų ateitis, su Nilsu ir jo šeima išgyventos akimirkos yra neįkainojama dovana, ne kiekvienam pasitaikanti galimybė prisiliesti prie gijos, siejančios su 2500 metų senumo praeitimi.

Pasigrožėkite Šiaurės pašvaiste

Aurora borealis“ yra bene pats įspūdingiausias gamtos spektaklis, mistiška vizualinė komunikacija su amžinybe. Formas keičiantys arktinės nakties dangaus paveikslai yra tokie nerealūs ir stulbinantys, kad priverčia pasijusti it pasakoje.

Pirmą kartą Šiaurinę pašvaistę išvydusiems žmonėms atrodo, kad jie mato stebuklą. Vieną akimirką prieš akis iškyla nežemiškos baltos ar žalios pašvaistės su violetiniais ruožais, primenančios šiaures mitologijos vaizdinius: šviesos rūmus, toliuose besikūrenantį samių laužą, vikingų laivus. Tada jos ištirpsta, o jų vietoje išryškėja naujas horizontas, šokantis danguje jūrų arkliuko ar dylančio mėnulio pavidalais.
Šiaurės pašvaistė ties Tromso, Norvegija

Mokslinis paaiškinimas - Saulės vėjo dalelių susidūrimas su azoto ir deguonies elektronais, esančiais Žemės atmosferoje - nepadeda demistifikuoti šio reginio. Svarbiausias elementas - dangus be debesų. Didžiausia tikimybė išvysti šį šviesos šokį yra 10-11 val. vakaro.

Tam, kad pamatytumėte Šiaurės pašvaistę, reikės apsišarvuoti kantrybe ir pasikliauti sėkme. „Aurora yra aikštinga dama,“ - sako Knutas Hansvold, vietinis Tromsø gyventojas. „Tačiau jei ši gražuolė nuspręs jums pasirodyti, jos nepamiršite visą likusį gyvenimą.“