Rytiečių ir baltų jungtis
„Tėtis ritualu moka paversti viską“, – plačiai šypsosi Justė. Ir čia vertėtų pasakyti, kad būtent Ramūno Daugelavičiaus dėka lietuviai įgijo galimybę susipažinti su arbatos gėrimo ceremonija patys nekeliaudami į tolimas šalis.
Rytų kultūra susidomėjęs, ciguną praktikuojantis vyriškis, Kinijos kalnuose išvaikščiojęs vietas, kur auginamos arbatžolės rinktinėms kolekcinėms arbatoms, nutarė, kad tiesiog būtina su ta kultūra pažindinti tautiečius. Taip Lietuvoje Ramūnas su draugais įkūrė „Arbatos magija“ pavadintą arbatinę.
Jau penkerius metus tokia yra ir Anykščiuose, kur persikraustė šešių asmenų šeimyna. Trys moterys ir trys vyrai. Mama Vaiva, dukros Ieva bei mūsų pašnekovė Justė ir tėtis Ramūnas bei sūnūs Paulius ir Jonas. Jaunėliui Jonui dabar septyniolika.
„Tarp visų mūsų yra skirtumas po dvejus metus. Šeimos ramybė ir gilus bendrumas man labai brangūs. Šeimoje viskas su ritualais, tyli malda prieš maistą, susikibimas už rankų ratu. Labai patinka dalyvauti rytiniame tėvų rituale, kai tėtis ir mama pusę septynių lovoje geria arbatą“, – pasakoja Justė.
Tėtis virdamas arbatą slapčia įmaišo kokios nors žolelės į mamos mėgstamą brandžių arbatžolių ir šlamučių mišinį. Ši arbata gerina kepenų veiklą, valo kraujagysles ir tinka norintiesiems lieknėti ar šiaip organizmo švarą palaikyti. Šlamučių reikia įmaišyti trečdalį.
Nors Justei tik dvidešimt vieneri, žoleles ir jų poveikį ji išmano bene geriausiai šeimoje, žinoma, po tėčio. Būtent judviejų ryšys itin stiprus.
„Tai nesunku suprasti pagal tai, kas ką gina. Jei tėvai ginčijasi, man beveik visuomet atrodo, kad teisus tėtis, o Ievai dažniausiai atrodo, kad mama“, – kikena Justė.
Šeimos reikalas
Abi sesės yra didžiausios tėčio talkininkės renkant ir auginant vaistažoles, ruošiant žaliavą arbatoms. Mama, pagal profesiją gydytoja, prie vaistažolininkų kompanijos dažniausiai prisideda tik tuomet, kai jie pargabena tiek žaliavos, kad nebetelpa namų verandoje. O berniukai padeda, kai labai reikia, nes tie smulkūs rankų darbai renkant augalėlius, skabant lapelius ir žiedelius nuo stiebų jiems nėra patys patraukliausi. Darbuotis prie pirtelės statybų – visai kas kita.
„Tėtis jau riša vaistažolių vantas ir įsivaizduoja, kaip bus nuostabu jomis glostyti kūną, jų poveikis per odą viską persmelks. Jis universaliausias iš mūsų visų ir turi retą gebėjimą pajausti, ko žmonėms reikia. Man labai patinka, kaip jis apie viską pasakoja per edukacines programas, vaikams stovyklose ir čia arbatinėje. Gyvenimas pasiūlo įvairių galimybių, o jis moka jas priimti“, – sako mergina.
Susidomėjus pirtimi, sukurti specialiai jai skirti vaistažolių mišiniai. Prieš pirtį siūloma išgerti arbatos, kurioje – erškėtrožės, liepų žiedai ir lapai, ąžuolų lapai, pušų pumpurai arba, jei norima valomojo poveikio, galima virti arbatą iš čiobrelių, beržų lapų, medetkų žiedų, pušų spyglių, šalavijų. Ji tinka ir pilti ant akmenų. Po pirties gera išgerti gaivinančios ir vitaminingos pipirmėčių, citrinžolių ir kinrožių arbatos.
Justė Anykščiuose gyvena tik vasarą, kai pats žaliavos rinkimas ir ruošimas. Kitu laiku studijuoja Vilniuje kultūrologiją ir antropologiją, o laisvalaikiu su savo išrinktuoju Stanislovu prekiauja žolelėmis sostinėje rengiamose mugėse.
„Žmonės daug klausinėja, jiems rūpi ir tai, kur tos vaistažolės surinktos. Kaip gera, kai viską prisimenu, galiu papasakoti ne tik apie vietą, bet ir kitas aplinkybes, žinau, kaip kuri veikia ir galiu patarti, kuri kam labiau tiks. Mums labai svarbus grįžtamasis ryšys. Nė vieno arbatos pakelio nesu pardavusi tylėdama. Smagu, kai žmonės, išgėrę arbatų iš vieno pakelio ir įsitikinę jų poveikiu, sugrįžta ir perka jau iškart kelis“, – dalijasi prisiminimais Justė.
Sėta laukinė pieva
Daugumą vaistažolių Daugelavičių šeima renka laukuose, miške, tačiau sunkiau randamas ar išvis nesančias laukinėje gamtoje augina. Tarkime, dedešvas, kurių yra rūgštumą mažinančiame mišinyje, melisas, reikalingas „paskaninti“ daugelį arbatų, ežiuoles, šalavijus, ramunėles, lofantus, juozažoles.
„Turime kelias vietas, iš pradžių žemę paruošėme ir pasėjome, tačiau per trejus metus tas plotas tapo beveik laukine pieva, nes neravėjome, tik pasėdavome ar pasodindavome dar ką nors. Augalai, nors konkuruodami su kitomis žolėmis ir auga lėčiau ar būna mažesni, turi kur kas daugiau jėgos, yra vertingesni, todėl džiaugiamės užsiauginę laukinę pievą“, – šmaikštauja Justė.
Ruošti žaliavą patogiau didesniais kiekiais. Todėl šeimoje paskelbiama, pavyzdžiui, dobiliukų ar gauromečių ekspedicija. Tą dieną renkamas tik tas konkretus augalas, nors šalia ir auga kitos gerai jiems pažįstamos žolelės. Jas rinks kitąsyk.
„Tėtis mūsų gaili, nekelia paryčiais, iš namų iškeliaujame apie devintą, o prieš tai jis gražiai mūsų klausia, ar norėtume į tokią ekspediciją leistis, niekada neverčia. Pats jis vaistažolių parsigabena iš visur, kur tik nuvažiuoja. Prisirenka jų ramiai, be streso, o prieš mūsų ekspedicijas jau būna suradęs vietas, kur tos rūšies vaistažolių auga daug“, – „virtuvę“ atskleidžia mergina.
Arbatinę vasarą galima būtų paskelbti aromaterapijos gydykla. Mat būtent joje yra džiovinamos vaistažolės. Per kelias pašnekesio valandas aromatai persmelkė visą kūną, tikrai atrodė, tarsi jie būtų palindę po oda.
Žaliavos ruošimas
Arbatinės baltiškoje dalyje, po iš šiaudų pintais sodais ir Čiurliono paveikslo reprodukcija, ant patiestų lino paklodžių paberti nuo stiebų nuskainioti lapai ir žiedai. Jie, vėsinami dideliu ventiliatoriumi, išdžiūva per kelias paras. Tuomet surenkami į popierinius maišus arba maišelius, nelygu kiekis, surašomi jų duomenys ir sudedami už širmos.
Vėliau vaistažolės iš jų imamos ir pagal receptūras daromi mišiniai. Patalpoje nėra langų ir karštoka, todėl žaliava yra stulbinamos kokybės. Žvelgiant į ją, gali tik stebėtis, kaip gerai išlikusi žalia spalva ir žiedai neišblukę. Tai matyti ir per skaidrų arbatų mišinių pakelių šoną, todėl atrodo, kad žolininkai naudoja kokią slaptą technologiją.
„Šaknis ir uogas džioviname džiovykloje. Svarbiausia kruopštumas, kantrybė ir žinios. Tarkime, melisų negalima iškart pjaustyti, nes pajuoduos, o lazdynų lapus – galima. Šaknis būtina pavytinti. Svarbiausia žolelėms dėmesį parodyti, dažniau pasižiūrėti, pavartyti“, – neslepia Justė.
Jų arbatinėje galima paragauti bet kurios iš ten esančių arbatų. Jos yra skirtingos, skirtos malonumui, ir stipresnės, nuo konkrečių negalių. Visos pažymėtos tautinio paveldo ženklu, kai kurios skirtos specialiai Anykščiams. Pavyzdžiui, mišinys „Anykščių šilelis“, kuriame – jo apylinkių laukinės žolelės: liepų žiedai, jonažolės, čiobreliai, siauralapiai gauromečiai, dirvuolės, mėtos, rugiagėlės, žemuogės.
Moterims skirtoje arbatoje – medetkos, baltažiedės notrelės, smiltyniniai šlamučiai, kraujažolės, pelkinės vingiorykštės, nakvišos, rasakilos, raudonieji dobilai, lofantai, putinai. Ji tinka mažinti karščio bangas menopauzės metu bei stiprinti organizmą, gali sumažinti menstruacinius skausmus.
Vyrams skirtoje arbatoje – siauralapių gauromečių, ožkarožių, bruknių, meškauogių, gelsvių, didžiųjų dilgėlių, pelkinių vingiorykščių, kininių ženšenių lapai. Teigiama, kad ji tinka prostatos susirgimų profilaktikai.
„Vyrams, beje, netinka apyniai, nors jie dažniausiai mano, jog tinka viskas, iš ko gaminamas alus. Išties apyniuose yra moteriškų hormonų. O lazdynų lapai tinka visiems, todėl dedame jų į daugelį mišinių“, – sako Justė. Mėtų yra daugybė rūšių, jai pačiai labai patinka vingiorykščių arbata, o gaurometis – tiesiog nuostabus augalas, puikiai tinkantis lietuviškai žaliajai arbatai.
Visos žolės nuo ko nors
Justė sako, kad sunku rasti žolę, kuri būtų visai niekam nenaudinga. Dar daugiau, žolelės yra protingos ir jos dažnai ne tik kažką mažina ar didina, o tiesiog reguliuoja. Tarkime, mėtos ramina, bet nesukelia snaudulio, padeda išlaikyti tonusą.
Pusryčiams būtų galima siūlyti gerti arbatą iš mišinio, kurį sudaro karališkosios ir laukinės mėtos, kininių rožių žiedlapiai, citrinžolės, siauralapiai gauromečiai.
Diabetikams tiktų arbata, pagaminta iš kiaulpienių, trūkažolių šaknų, mėlynių lapų, pupelių ankščių, topinambų žiedų. Ji gali aktyvinti kasos veiklą, mažina gliukozės kiekį kraujyje, gerina kraujotaką.
Rūgštingumui mažinti tinka linų sėmenys, dedešvos, burnočių sėklos, liepų žiedai, ramunėlės, pankoliai. Ši arbata, geriama prieš valgį, „sutepa“ skrandžio ir žarnyno gleivines, mažina pilvo pūtimą, padeda atkurti naudingą mikroflorą.
Širdininkams tinka arbata, kurioje yra gudobelių lapų ir žiedų, sukatžolių, krapų sėklų, alyvuogių lapų, valerijono šaknų, amalų žolės, čiobrelių. Ji mažina kraujo spaudimą, ramina, gerina kraujotaką, skysčių šalinimą, galvos smegenų maitinimą bei širdies ritmą.
Pelkinės vingiorykštės, karališkosios mėtos, jauni juodųjų serbentų, beržų lapeliai, grikių žiedai, kaštonų žiedai, kraujažolės, laukinių erškėtrožių vaisiai stiprina kepenų funkciją ir kraujagyslių sieneles, gerina kraujo sudėtį, skystina kraują, tinka esant venų išsiplėtimui ir aterosklerozės profilaktikai.
Imunitetą stiprina ir veikia net jau kylant temperatūrai – rausvažiedės ežiuolės, didžiažiedžių tūbių ir šeivamedžių žiedai bei lapai, čiobreliai, dilgėlės, juodųjų aviečių lapai, vaistinės dirvuolės.
Besirūpinantiesiems figūra tinka medžiagų apykaitą spartinanti ir virškinimą bei peristaltiką gerinanti arbata iš matės, varpučių šakniastiebių, obuolių žievelių, saldymedžio šaknų ir pipirmėčių lapų.
„Siauralapis gaurometis jaunina, yra puikus antioksidantas, jį bene vienintelį iš vaistažolių galima fermentuoti taip, kad išlieka estetiškas vaizdas. Mes jį vadiname lietuviška žaliąja arbata, jį labai vertina rusai. Jiems jis gerai pažįstamas kaip „Ivan čiaj“. Fermentuoti nėra sudėtinga: iš pradžių reikia pavytinti, paskui gerokai pamaigyti, kad išsiskirtų sulčių, o tada uždengti ir bent 12 val. palikti rūgti, kol kažkiek pakeičia spalvą, tuomet džiovinti. Galima karštai – orkaitėje arba šaltai, mes džiovinome lauke“, – nebijo paslapčių atskleisti jaunoji žolininkė. Žinoma, abi geriame būtent šią arbatą – skani, švelnaus skonio, šviesios spalvos.
„Kol lauke yra šviežių žolių, neverta gerti vien džiovintų vaistažolių arbatas. Mes šiemet Žolynų mugėje visiems davėme ragauti saulės arbatų arba fitokokteilių iš šviežių vaistažolių. Jas reikia kokioms keturioms valandoms užpilti šaltu šaltinio vandeniu. Skanios ir puikiai gaivina.
Justė norintiesiems jų išmėginti siūlo imti vingiorykščių, serbentų ir upinių mėtų lapų, bet galima ir kitokių, tiesiog šie kvapūs ir efektas tikrai būsiąs.
Gal kavos?
Daugelavičių arbatinėje, kurioje jungiamos japonų, kinų bei baltų tradicijos, galima pasivaišinti ir kava. Kokios panorėsime – gilių, kiaulpienų ar trūkažolių, gal geriau žinomos cikorijos pavadinimu.
Gilių ir cikorijos kavos buvau ragavusi, o štai pienių pasirodė įdomi. Tiesą sakant, esu tikros kavos gerbėja, tad skeptikė jos pakaitalų atžvilgiu. Buvau nustebinta išmėginusi. Spalva šviesesnė nei tikrosios kavos, aromatas irgi skiriasi, bet yra malonus. Gardus ir skonis, galima gerti nesaldintą. Tiko su medumi ir pienu. O kai man priminė, kad kiaulpienės skatina ir reguliuoja medžiagų apykaitą, aktyvina apsaugines organizmo galias, tonizuoja, valo šlakus ir stabdo bakterijų dauginimąsi, skystina kraują, mintis tokią kavą gerti bent kartą per dieną pasirodė gera.
Kadangi gilių prisirinkti paprasčiau nei pienių šaknų, paprašiau Justės, kad atskleistų „Rasų“ skaitytojams gilių kavos gamybos receptą.
„Prisirenkame gilių, nulupame ir išmetame pagraužtas įvairių kenkėjų. Paskui padžioviname ir mirkome piene, kad būtų mažiau kartumo. Tada džioviname duonkepėje, smulkiname ir sumalame iki miltelių. Juos kepiname, kol pasklinda kepintų riešutų kvapas. Kepiname be riebalų, keptuvėje, kurioje joks kitas maistas negaminamas“, – pasakoja Justė.