Trumpos kelionės metu Jus lydės kvapą gniaužiantys ir fotoaparatą iš rankinės verčiantys traukti panoraminiai Kretos jūros, Agios Nikolaos, Elundos ir Plakos miestelių vaizdai. Einant žvilgsnis užklius už mažų venecijiečių ir turkų statytų, bet dabar jau gerokai apgriautų ir laiko pažymėtų namelių bei dviejų bažnytėlių.
Galiu Jus užtikrinti, kad jeigu Jus į šią salą atvežtų užrištomis akimis ir joje būtumėte visiškai vienas, tepamatytumėte tik šiuos mažai ką apie save sakančius vaizdus ir net neįtartumėte, kad esate Spinalongoje, dar kitaip vadinamoje „ašarų saloje“.
Ši vieta po gražiu paviršiumi slepia vilties ir liūdesio, užuojautos ir pagalbos, gyvybės ir mirties paslapčių pripildytas istorijas, palietusias daugelį graikų šeimų. Spinalongos sala atvertė liūdniausią istorijos puslapį 1903 – aisiais metais, kai iš laivelio, atplaukusio iš Plakos miestelio, išlipo keli raupsais sergantys visuomenės atstumtieji ir ši sala tapo paskutiniąja Europoje raupsuotųjų kolonija. Raupsuotieji čia praleido virš 50 metų.
Nuo venecijiečių tvirtovės iki raupsuotųjų kolonijos
Spinalongos salos istorija prasideda XIII – ojo amžiaus viduryje, kai šią salą, kaip ir visą Kretą, užgrobė venecijiečiai. Gynybiniais tikslais čia buvo pradėta statyti sala – tvirtovė su aukštomis, tvirtomis sienomis bei liūtais, tikru Venecijos simboliu, kurį galima išvysti tiek Italijoje, tiek kituose pasaulio kraštuose, kur kažkada šeimininkavo venecijiečiai. Venecijos architektai garsėjo puikiais projektavimo gebėjimais – ne išimtis buvo ir Spinalonga.
Salos gynybiniai įtvirtinimai buvo suprojektuoti taip, jog galėtų atremti priešo puolimus iš bet kurios jūros pusės. Būtent ši architektūra ir tapo pagrindine priežastimi, kodėl čia XX amžiaus pradžioje buvo perkelti raupsuotieji iš visos Graikijos.
Peloponeso pusiasalyje įsikūrusi Graikija dar ir šiandien su širdgėla žvelgia atgal į praeitį ir kelis šimtmečius trukusią Osmanų imperijos okupaciją. Šis likimas neaplenkė ir Spinalongos, čia turkai įsiveržė XVI amžiaus viduryje.
Pamažu Spinalonga įgavo ne vien gynybinę paskirtį. Į salą pradėjo atsikraustyti vis daugiau turtingų bei įtakingų turkų šeimų, nes dėl ypatingai saugių įtvirtinimų čia jie buvo sunkiausiai pasiekiami graikams. Kuomet XIX amžiaus pabaigoje Graikijoje papūtė laisvės vėjas ir beveik visa Kreta tapo nepriklausoma, Spinalonga vis dar buvo okupuota turkų.
Viduržemio jūros perlą Kretą tuo metu valdė princas Džordžas, kuris, padedamas savo patarėjų, sugalvojo išeitį, kaip visiems laikams turkus išvyti iš Kretos bei Spinalongos salų. Buvo paskelbta, kad nuo šiol į Spinalongą bus atkraustomi raupsuotieji. Žinoma, turkai su žmonėmis, sergančiais daugybe mitų apipinta liga, gyventi viename žemės plote tikrai nenorėjo ir pabėgo iš salos kaip tik tuo metu, kai į valtį lipo žmonės, kuriems Spinalonga tapo ne tik, kaip daugelis mano, gyvenimo pabaiga, bet ir jo pradžia.
Išgyventi padėjo atjauta ir meilė šalia esančiam
Daugelis turistų, atvykstančių aplankyti Mino civilizacijos palikimo – Kretos, nepraleidžia progos nuplaukti į Spinalongą. Daugybė laivų sustoja mažytėje Spinalongos prieplaukoje ir susidomėję keliautojai žengia pro vartus tamsiu koridoriumi link siaurų salos gatvelių.
Sakoma, kad būtent šiuo koridoriumi buvo vedami atplukdyti raupsuotieji, tačiau tai tik mitas. Šiuo keliu eidavo artimieji, atvykę aplankyti likimo nuskriaustųjų, o raupsuotiesiems buvo skirti kiti vartai. Dabar sustojus prie šių vartų jauti tik gaivų vėjo dvelksmą ir regi Plakos miestelį, kuriame gyveno žmonės dirbę Spinalongos saloje.
Praėjus pro tamsųjį koridoriuje, atsiduriame siauroje akmenimis grįstoje gatvelėje. Dešinėje pusėje buvusios parduotuvėlės ir tavernos, kairėje – maži apgriuvę namukai, kuriuose gyveno raupsuotieji. Būtent čia sergantieji praleido daugiausia laiko, čia jie kūrė savo gyvenimus iš naujo, čia susipažindavo ir įsimylėdavo bei melsdavo Dievą lengvesnio likimo.
Šioje gatvelėje buvo įsikūrusios odos, keramikos dirbtuvės, savo dirbinius sergantieji parduodavo tiek Kretos, tiek žemyninės Graikijos dalies gyventojams. Paradoksas, jog nepaisant visuomenėje vyravusios neigiamos nuomonės bei raupsuotųjų baimės, į Spinalongą atvykdavo dirbti sveikieji, nes čia buvo daug geresnės ekonominės sąlygos negu kitur, ypač tarpukario laikotarpiu.
Sustojus prie vieno iš namelių, graikė gidė Stavroula trumpam nutyla, pažvelgia į tolumoje tyvuliuojančią jūrą ir tęsia pasakojimą: „Kalbama, kad viena sveika moteris, prislėgta skurdo ir viena augindama du vaikus, Spinalongoje dirbo netgi 30 metų.
Dauguma čia dirbusių raupsuotiesiems buvo daug tolerantiškesni negu likusi Graikijos dalis. Tuo metu dauguma tikėjo, kad raupsais galima užsikrėsti vos pasisveikinus su žmogumi, o iš tikrųjų raupsai plinta tik tiesioginio kontakto per kraują būdu. Nors ir atrodo makabriškai, atskyrus žmogų nuo šeimos, jo aplinkos tarsi ištremti į kažkur šalia Kretos esančią salą, tačiau čia jiems gyvenimas buvo daug lengvesnis. Raupsuotieji vienas kitą užjautė, visuomet ištiesdavo pagalbos ranką, kai to labiausiai reikėjo. Tik atjauta ir meilė vienas kitam padėjo išgyventi čia atvežtiesiems“, - pasakojo Stavroula.
Išgyventi Spinalongoje buvo sunku ne vien dėl kamuojančios ligos, bet ir dėl itin prastų gyvenimo sąlygų. Kuomet buvo atvežti pirmieji raupsuotieji, nebuvo net elementariausių higienos, kuri sergant tokia sunkia liga yra būtina, sąlygų. Tuometinė Graikijos vyriausybė salą vadino „Sanatorija“. Tačiau kokioje sanatorijoje gali nebūti vandens, pakankamai maisto?
Padėtis pradėjo gerėti tik XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, į Spinalongą atsikrausčius jaunam gydytojui, kuris savo gyvenimą paaukojo raupsuotiesiems. Tokių geranoriškų žmonių buvo ne vienas. Labiausiai širdį kiekvienam atvykstančiam į buvusią raupsuotojų koloniją suspaudžia išgirdus kunigo, saloje praleidusio kelis dešimtmečius, istoriją.
Šis kunigas ne tik laimindavo besituokiančias raupsuotųjų poras, lydėdavo į paskutiniąją kelionę, tačiau saloje liko netgi tada, kai 1956 metais iš salos buvo išplukdyti paskutinieji raupsuotieji. Kunigas saloje gyveno dar dvejus metus tam, kad baigtų tvarkyti ten buvusias kapines.
Stebuklai įvyksta ten, kur, rodos, jų neturėtų būti
Stebuklai vyksta net tuomet, kai atrodo, jog vilties nebelieka. Spinalongos salos stebuklas buvo ne tik tarp raupsuotųjų įsiliepsnojusi meilė, bet ir ten gimę sveiki vaikai. Kiek vaikų gimė per 50 metų, niekas tiksliai negali pasakyti. Vieni šaltiniai teigia, kad keliasdešimt, kiti, kad keli šimtai. Jei vaikas gimdavo sveikas, be raupsų žymių, tėvams buvo leidžiama jį pakrikštyti, o vėliau kūdikis buvo atiduodamas įvaikinimui ar į vaikų namus. Vaikai buvo krikštijami vienoje iš dviejų Spinalongoje esančių bažnytėlių. Viena skirta vestuvėms ir krikštynoms, kita – laidotuvėms.
Dažnai klaidingai manoma, jog Spinalongoje gyveno tik itin sunkiai sergantys žmonės. Čia pasitaikydavo ir tokių, ant kurių kūno buvo vos viena dėmelė, nebūtinai atsiradusi nuo raupsų. Tuo metu, plintant įvairių infekcijų baimei, vos būdavo pamatoma dėmelė, žmogus be jokių išsamių tyrimų buvo išsiunčiamas į raupsuotųjų koloniją. Valtys, plukdančius likimo nuskriaustuosius, horizonte pasirodydavo maždaug kartą per savaitę ir sukeldavo didelį ten gyvenusių susidomėjimą.
Pasakojama, kad vieną dieną raupsuotieji pajuto degėsių kvapą, jūroje jie pamatė atplaukiantį laivelį, ant mažo denio šalia variklio stovėjo moteris, kurios koja degė, tačiau ji to nejuto. Taip nutiko, nes raupsai stipriai pažeidžia nervų šakneles ir žmogus nebejunta skausmo. Būtent todėl raupsuotiesiems buvo būtina ypatinga priežiūra ir globa, nes dauguma jų galėjo stipriai susižeisti ir to nepajusti.
Spinalonga šiandien
Spinalongos sala, nors yra nebegyvenama nuo 1956 metų, kai paskutinieji išgyvenę raupsuotieji buvo iš jos iškraustyti, nepraranda savo populiarumo ir šiandien. Praeitą žiemą Graikijoje buvo transliuojamas serialas “Sala”, prie ekranų prikaustęs net tuos, kurie sunkiai supranta graikų kalbą. Serialas buvo sukurtas remiantis Victorios Hislop bestseleriu “Sala”.
Kaip sakė viena mano draugė graikė, kokia gėda, kad šią knygą parašė britė, o ne graikas. Turbūt jos žodžiai geriausiai įrodo, kokia svarbi Spinalongos istorija išlieka graikams. Tokios drąsos, pripažįstant ne pačius šviesiausius istorijos puslapius, galima tik pavydėti, o kad nereikėtų spėliojant įsivaizduoti Spinalongos, geriausia į ją nuvykti ir įkvėpti vilties bei meilės vėjo, pučiančio nuo Kolochitos įlankos.
Įdomūs faktai apie Spinalongą:
Į raupsuotųjų koloniją galėjo atvykti tik ten dirbantys ir sergančiųjų artimieji;
Buvo draudžiami raupsuotųjų drabužius skalbti kur nors kitur negu Spinalongoje;
200 metrų spinduliu aplink Spinalongą buvo draudžiama žvejoti;
Kiekvieną dieną buvo iškeliama geltona vėliava.
