Ateivių civilizacijos pėdsakai? Ne - tai tik istoriniai Jugoslavijos monumentai

Karo meto įvykius įamžinantys memorialai, išsidėstę po visą buvusios Jugoslavijos teritoriją atrodė pakankamai keistai 7 ir 8 XX a. dešimtmečiais, kai buvo pastatyti. Tačiau šiandien, netekę dalies sąsajos su praeitį ir dabartį jungiančiu istoriniu kontekstu ir atsidūrę skirtingų valstybių teritorijose jie tarsi liudija buvusią praeityje čia klestėjusios ateivių civilizacijos galybę.

Taip pat skaitykite: 10 rojumi žemėje turėjusių tapti didmiesčių, kurių veikiausiai niekada nebeaplankysite

arba: 10 įspūdingiausių apleistų pasaulio miestų

Netgi tiems, kurie juos suvokia kaip autentiškus to meto socialistinėms valstybėms būdingo vėlyvojo modernizmo pavyzdžius - tarp kitko, ypatingai ryškius.

Vienas iš jų - belgų kilmės menininkas Jan Kempenaers, neseniai įamžinęs nemažą dalį šio - vietomis pamiršto ir beveik iširusio - palikimo savo naujoje knygoje, pavadintoje „Spomenik“, kas išvertus iš serbų-kroatų reiškia paminklą.

Nors jos įžangoje išsamiai pristatomas istorinis šių monumentų atsiradimo kontekstas, paveiksluodamas skirtingus paminklus (dažnai kartu su juos supančia aplinka), fotografas bando nuo jo atsiriboti, siekdamas atskleisti tik meninę šių objektų išraišką.

Įdomu tai, kad apie šiuos, po visus Balkanus išsibarsčiusius paminklus, menininkas sužinojo beveik atsitiktinai, bevartydamas dailės enciklopediją. Vėliau išsiaiškinęs, kad nemaža dalis jų yra pamiršta, visiškai neprižiūrima arba netgi jau (dažnai natūralaus irimo metu) sugriauta, J. Kempenaers suskubo įamžinti tai, kas dar spėjo išlikti.

Maždaug nuo praėjusio amžiaus vidurio, šiandien didžiuoju Jugoslavijos diktatoriumi įvardijamas Josipas Tito emėsi įamžinti šalies tautų pasipriešinimą naciams ir jų sąjungininkams, dėdamas pastangas iškelti tūkstančius monumentų visoje Jugoslavijos teritorijoje - o tam „tinkamų“, vienus ar kitus visam regionui reikšmingus Antrojo pasaulinio karo įvykius menančių vietų, šalyje tikrai netrūko.

Tačiau margam Balkanų tautų katilui, kurį tada įkūnijo Jugoslavijos valstybė, jokiu būdu nebūtų tikęs toks pasipriešinimo naciams žygdarbių įamžinimo modelis, kokį sekmingai taikė kitos Varšuvos pakto bloko narės. Kitaip tariant, Tito jokiu būdų negalėjo rizikuoti iškelti paminklą bosnių generolui arba serbų karo didvyriui, kadangi vienos etininės grupės atstovo iškelimas neabejotinai sulauktų mažų mažiausiai nebylaus pasipiktinimo iš kitos tautos (ar netgi tikėjimo) atstovų. Dar didesnė bėda - nebyliu pasipiktinimu reikšti savo nepasitenkinimo nebuvo itin įprasta netgi totalitaristinėje Jugoslavijoje - nepriklausomai nuo galimų to pasekmių.

Tad vietoj to, kad įamžintų konkrečius asmenis, Tito nurodė įamžinti bet ką, kas nebuvo susiję su viena ar kita istorine pavarde. Subyrėjus Jugoslavijai, toks karo meto įvykių įamžinimas nebeteko didžiosios savo prasmės dalies - kai vietiniai gyventojai stebėdavo Kempenaersą, fotografuojantį šiuos paminklus, ne vienas iš jų numesdavo replikas, referuojančias į tai, kad menininkas „tikriausiai nuprotėjo“.

Su visu „Spomenik“ ciklu galite susipažinti čia.