Taip pat skaitykite: Unikalios Lietuvos vietelės tapo dar labiau išskirtinės
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.
Kristoferiui MakKendlesui buvo pranašauta puiki ateitis – aukščiausiais balais baigtas universitetas, galimybė dirbti prestižinį darbą biure. Tačiau vaikinas neapsikentė vartotojiško gyvenimo būdo, savo santaupas paaukojo labdarai ir iškeliavo vienui vienas į gamtą.
Jo kelionės tikslas – Aliaska. Tai tikra istorija, kuri, deja, galiausiai baigėsi vaikino mirtimi, tačiau įkvėpė kitus keliautojus leistis į gamtoje tykančius iššūkius, o pagal šią istoriją sukurtas ir filmas „Into the Wild“ („Atgal į gamtą“).
Nesiūlau nertis į kraštutinumus ir kartoti Kristoferio odisėjos, tačiau norėčiau pristatyti vieną jauną vaikiną, Mantą Žalkauską. Jis keliauja po miškus, tačiau su juo į tankmę nebijo leistis ir 50-60 žmonių grupės. Kodėl žmonėms reikia gamtos, kodėl į ją leidžiasi net ir tie, kurie jos bijo, ką keliautojai gamtoje atranda, kokios patirties įgyja. Tą ir nusprendėme sužinoti pasikalbėję su Mantu.
Idėja sukurti kažkokį projektą, skirtą kelionėms, žygiams po Lietuvos gamtą, Mantui nešovė atsitiktinai. Su gamta, žmonėmis jis dirba jau seniai, tačiau daugiau mažiau tai buvo pavieniai žygiai, kelionės. Visgi pribrendo laikas kažką keisti.
„Projektas „Gamta yra daugiau“ gimė praėjusį rugpjūtį. Jau po antro žygio pajūriu, kai įveikėme 100 kilometrų, pasklido gandas, kad vyksta tokie renginiai. Žmonės dalijosi įspūdžiais, kiti pradėjo domėtis. Taip pradėjo kirbėti mintis, kad reikia visą „projektą“ padaryti labiau matomą.
Pradėjau ieškoti žmonių, burti komandą. Pavadinimas „Gamta yra daugiau“, skatina pamąstyti, daugiau už ką? Kažkam tai daugiau už biuro kėdę, kitam už jį patį, kažkam daugiau už visus buvusius iššūkius. Sakyčiau, kad tai ne organizacija, o veikiau kryptis, mąstymas, atsirandantis susipažinus su gamta arba jis atsinešamas iš vaikystės“, – idėją pristatė M. Žalkauskas.
Kiekvieną mėnesį po kelionę
Kaip organizuojamos kelionės, ar joms ilgai ruošiamasi, o gal atvirkščiai, gimsta spontaniškai, kai dieną prieš pranešama, kad rytoj visi norintys galės leistis į nuotykius gamtoje? Tiek daug klausimų kirba mano galvoje, o manau ir ne vieno būsimo keliautojo. M. Žalkauskas teigia, kad viskas daroma tikslingai, niekur neskubama.
Kartą per mėnesį yra organizuojamas vienas, taip vadinamas, bendruomenės žygis – visi norintys gali jame sudalyvauti. Negana to, tą mėnesį organizuojamas ir renginys mieste.
Jo tikslas – įkvėpti žmones siekti daugiau, perlipti per save. Kviečiami įvairūs pranešėjai– alpinistai, keliautojai, kurie dalijasi savo patirtimi ir įspūdžiais. Žmonės pasisėmę pozityvios energijos ir žinių, nekantrauja leistis į žygį gamtoje. Praktiškai kiekvieną savaitgalį vyksta mokymai – gamtos pažinimo, išgyvenimo kursai. Jeigu tik yra noro, žmonės gali sudalyvauti ir išmokti kažko naujo.
„Skirstome savo renginius į 2 kryptis. Pirmoji – įgūdžių mokymas. Tai gali būti ir susipažinimas su maisto paieškomis gamtoje, būsto statymas, bandymas užkurti laužą, išgyvenimas gamtoje. Antroji kryptis – patyrimo mokymai, „patyriminiai“ žygiai.
Galime kurti įvairias simuliacijas, pavyzdžiui, karinis žygis su tam tikrais verslo elementais. Jo metu aiškinamės psichologines žmonių savybes. Taip pat, ėjimas gamtoje, kada einant užduodami klausimai ir žmonės diskutuoja, tobulėja“, – pasakojo vaikinas.
Į žygį be draugų. Kodėl?
Jeigu galvojate, kad į „patyriminius“ žygius išsiruošia tik raumeningi, apie gamtą žinantys viską keliautojai, labai klystate. Žmonių, nusprendusių nertis į gamtos išbandymus ir smagumus yra pačių įvairiausių: moksleiviai, studentai, vidutinio amžiaus, netgi priartėję prie pensinio amžiaus. Gamtą pažinti, susidraugauti ar išplėsti savo galimybių ribas, ryžtasi įvairaus amžiaus žmonės.
M. Žalkauskas pastebi, kad į šiuos žygius žmonės dažniausiai atkeliauja be draugų, vieni. Žygio metu visi be išimties turės galimybę susipažinti, pabendrauti ir bendradarbiaudami padirbėti kartu. Keliauti su draugų kompanija nėra labai praktiška, kad vėliau nesėdėtumėte „užsidarę“ savo draugų kompanijos ratelyje.
„Mūsų žmonės ieško naujovių. Jų poreikiai labai skirtingi – vieni nori pabūti gamtoje, kiti svajoja nueiti tam tikrą atstumą, pavyzdžiui, vienas dalyvis sumanė nueiti tiek kilometrų, kiek jam tą dieną sukako metų. Kiti nori pabendrauti, pasidairyti po apylinkes“.
Šios idėjos sumanytojai savo žygių dalyvius skirsto į 3 kategorijas: miesto žmones, kuriems gamta yra iš dalies „priešiška“ aplinka, jie neįpratę jo būti. Kita grupė – šiek tiek susipažinę su gamta, besidomintys ja. Trečioji – ekstremalų ieškotojai.
Jie nori aštrių pojūčių, išbandymų. Tai žmonės, siekiantys perlipti savo galimybių ribą, pavyzdžiui, 100 kilometrų žygis per dieną. Kiekvienai iš šių grupių „Gamta yra daugiau“ komanda yra paruošusi skirtingus renginius.
Filosofija ir meditacija gamtoje
Viena vertus, galbūt atrodo neracionalu kelti tokius filosofinius klausimus, kurie dažniausiai neturi vienareikšmiško atsakymo, tačiau M. Žalkauskas nustebina ir mane, kai sako, kad turime apsibrėžti, kas tai yra. Vadinasi, turime apsibrėžti sąvokas. O tai veda jau prie tam tikro mokymosi. Filosofija gamtoje, kas gali būti geriau? Ypač, kai į žygį leidžiasi vidutiniškai pusšimtis žmonių.
„Vienas iš įdomesnių žygių buvo apie laimę. Diskutavome, kas yra laimė, kaip ją pasiekti, kas stabdo jos siekti. Kai savo įžvalgomis pasidalija 50-60 žmonių, tai žygio dalyvis suvokia, kad yra ir kitų kelių, kitokių nuomonių, ar sprendimo būdų. Tai atveria platesnį žinių, galimybių lauką. Galiausiai supranti, kad nėra vieno vienintelio teisingo kelio. Žmogus atranda įvairovę ir taip auga kaip asmenybė“, – patirtimi dalijosi žygių organizatorius.
M. Žalkauskas tikisi tai, kas vyksta konferencijų salėse, kur žmonės ieško, bando „susiklijuoti“ kaip kolektyvas, perkelti į mišką, gamtą. Jo manymu, daugelis metodų, kuriuos naudoja moderatoriai, atėjo iš gamtos, genčių gyvenimo. Žmogus gali tobulėti, ieškoti potyrių, pokyčių savy.
Jis prisimena vieną paskutiniųjų žygių, kuriame buvo nagrinėjamas ne ką lengvesnis nei laimė klausimas – kas yra iššūkis?
„Kas žmones atveda iki iššūkio, kaip jie elgiasi su juo? Gyvenime dažnai net neapsibrėžiame tam tikrų, rodos, labai suprantamų dalykų. Kai tiksliai žinai, kas tai yra, kokie jausmai kyla susidūrus su iššūkiu, kaip išsityrinėji juos. Jeigu pasikapstytume apie savo praeitį, labiau ją patyrinėtume, suprastume, koks esi fainas. Dažnai mums nedrąsu, kuklu apie save kalbėti teigiamai, didžiuotis, bet manau gamta ir bendruomenė yra ta erdvė, kur žmogus gali laisvai tai daryti.
Ir kai tą padarai vieną kartą gamtoje, gyvenimiškose situacijose imsi daryti tą patį. Tai lyg toks mažas „spyris“, kad gyvenime kažką keistum. Tad ir siekiame, kad žmonės mūsų žygiuose mąstytų su kitais ir apmąstytų mintis savyje. Galiausiai, juk mintis kažkada tampa veiksmais“, – samprotavo M. Žalkauskas.
Kas vilioja ir atbaido nuo žygio?
Jeigu reikėtų nusakyti tam tikrą žygio planą, kaip jis atrodytų? Žygio dalyviai vaikšto per skirtingo dydžio „ratus“. Pradžioje vaikščiojama po didelį ratą – susipažįstama su žmonėmis, kitaip tariant, „bendruomene“, kuri susirinko į žygį. Pradedama kelionė pasirinkto tikslo link, kalbamasi, dalijamasi įžvalgomis.
Po kurio laiko grupė skyla į vis mažesnes žmonių grupeles. Kartais netgi einama po vieną, tylint, apmąstant klausimus savy. Vėliau papietaujama, aptariami klausimai, kartais surengiami kokie nors mokymai, pavyzdžiui, kaip reikia orientuotis miške, ką daryti, jeigu pasiklystum, kaip susikurti laužą ir t. t. Galiausiai viskas užbaigiama vėl grįžus į didžiulį ratą, aptariant, kas buvo patirta, sužinota.
Organizatoriai pastebi tendenciją, kad į jų organizuojamus žygius dažniau leidžiasi merginos, vaikinai ne tokie aktyvūs. M. Žalkauskas juokavo, kad surengė žygį, kur netikėtai didžiąją dalį sudarė merginos ir tik vienas kitas vyrukas.
Atsakyti, kodėl taip yra, keblu. Tiesa, organizatoriai užsiminė, kad ruošiamas žygis, skirtas pažinti moterų ir vyrų santykius, kuris turėtų pritraukti ir daugiau vaikinų.
Į žygį – visai dienai
Labiausiai potencialius žygio dalyvius atbaido 2 veiksniai – oras ir atstumas.
„Jeigu tik oras blogesnis, atsiras tokių, kurie išsigąs. Žmonės domisi, skambina, klausia ar tikrai keliausime tokiu oru, jeigu, pavyzdžiui, stipriai lis. Stengiamės juos nuraminti, pasakyti, kad viskas bus gerai, žygis vyks ir bus daug nuotykių. Net ir peršlapę, sušalę, jie būna džiaugsmingai nusiteikę įveikę žygį.
Tačiau dažniausiai žmones atbaido atstumas. Net jeigu tai 22 kilometrų žygis. Jie pasižiūri į mane ir klausia: „Ar mes tikrai tiek nueisime“? Tačiau retai susimąstome, kad net ir savaitgalį nukeliaujame panašų atstumą, jeigu išeiname pasivaikščioti po miestą, o kartais ir dar daugiau. Kartais, kelionės pradžioje, nesakome, kokį atstumą eisime. Žygeiviai labai nustemba sužinoję, kad sugebėjo tiek daug nueiti. Žmonės džiaugiasi, kad jie gali daug“, – savo žygio dalyvių įspūdžiais džiaugėsi M. Žalkauskas.
Tie, kurie nori keliauti į žygį, turi nusiteikti tam skirti visą dieną. Iškeliaujama ne iš ankstyvo ryto, o 9-10 valandą, tad didžiausi miegaliai turi galimybę išsimiegoti ir atkeliauti. Žygis dažniausiai baigiasi vakare.
M. Žalkauskas atkreipia dėmesį, kad prieš kiekvieną žygį dalyviams nurodomas daiktų sąrašas, tačiau dažniausiai tai yra įprastiniai daiktai, nieko specialaus.
Įprastai žygiui pakanka paprastų sportbačių, net jeigu kulniuojama ir 100 kilometrų žygyje, tą patvirtino žygeivių patirtis. Svarbu tinkamai įvertinti ir numatyti, koks gali būti oras, tad renkantis aprangą, tai labai svarbu. Na ir, žinoma, į kuprinę reikia nepamiršti įsidėti vandens ir lengvų užkandžių.
Atsigręžimas į gamtą – sveikos gyvensenos ir technologijų indėlis?
Žmonės vis dažniau atsigręžia į gamtą. Kodėl taip yra, atsakyti reikėtų dar vieno straipsnio, tačiau galima teigti, kad sveikos mitybos, gyvenimo būdo keitimas, sporto propagavimas, kuomet kiekvieną mėnesį turime bent po vieną kitą didesnį bėgimo renginį, keičia požiūrį ne tik į sveikesnį gyvenimo būdą, bet ir į gamtą.
M. Žalkauskas juokauja, kad jeigu prieš 5 metus Neries krantine bėgo vienas kitas, tai dabar reikėtų įrengti šviesoforą – krantine bėgioja daugybė žmonių, netrūksta ir dviratininkų.
„Žmogus ima suvokti, kad jo gyvenimas „nesisuka“ tik ant biuro kėdės. Jis supranta, kad sveika mityba yra svarbu ir naudinga. Matoma tendencija, kad žmonės fiziškai stiprėja, domisi savo mityba.
Pamilti sportą padėjo ir technologijos. Anksčiau realiu laiku skaičiuoti savo deginamų kalorijų buvo neįmanoma. Dabar sukurtos įvairios programėlės, parodančios, kokį atstumą nubėgai, kiek kalorijų sudeginai, ar pagerinai rekordą, kiek tavo draugas nubėgo, ar jį aplenkei.
Galime matyti, kaip veikia mūsų širdis, kiek vandens išgarinai. Tai suteikia žmonėms tam tikrą galimybę tyrinėti save, savo kūną“.
Į gamtą leidžiasi 200 žygeivių
Gamta yra erdvė, kuri nenuspėjama, todėl viliojanti. Niekada nežinai, kas gali atsitikti: prasidėti liūtis, o gal turimas žemėlapis yra pasenęs, todėl kelio, kuris jame pažymėtas, jau seniai nebėra.
Prie šio atsigręžimo į gamtą, galbūt prisideda ir kariuomenė, dabartinė situacija. Galvojame, kaip reikia įveikti iššūkius, su kuo susiduria mūsų kariai, norime perlipti per savo galimybių ribą.
M. Žalkauskui teko organizuoti ir žygi pradinukams, 4-okams su jų tėveliais. Vaikai buvo smalsūs ir viskuo domėjosi, nebijojo gamtos, nekantravo semtis patirties iš jos. Pašnekovo manymu, svarbu, kad vaikai su gamta būtų supažindinti kuo anksčiau.
„Maža viltis, kad toks susipažinimas su gamta, užmegs draugystę. Galbūt tai užaugins žmones, suvokiančius, kad negalima miške šiukšlinti, niokoti ir pan. Supras, kad gamta gali jiems kažką suteikti“.
Kiekvieną mėnesį „Gamta yra daugiau“ organizuojamuose žygiuose vidutiniškai sudalyvauja iki 200 žmonių. Pačios idėjos branduolį sudaro 6 gabūs ir talentingi žmonės. Šalia – 20 savanorių grupė, padedanti organizatoriams.
Susidomėjusiems šiais žygiais ir neišdildoma patirtimi, M. Žalkauskas siūlo sekti jų „Facebook“ puslapio naujienas „Gamta yra daugiau“ ir pažada, kad jau birželio pabaigoje bus organizuojamas žygis. Taigi jau pats metas nusiblizginti batus, pasirinkti patogias kelnes, aprangą. Nes blogo oro nebūna, tik blogai pasirinkta apranga. Susitikime gamtoje!