Atsisveikinimas su skęstančia Venecija

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Pagaliau pasileidome aplankyti Venecijos. Taip taip, tos pačios, kur nėra gatvių, tik vandens kanalai...

Venecija mane nustebino. Kaip toks didelis miestas išsilaiko tiesiog ant vandens? Kaip pastatyti miestą ant jūros, kur kiekvieną dieną druska po truputi griaužia visus pamatus? Namų architektūra, iškabinti skalbiniai ir plaukiančios gandolos suteikė pasakišką jausmą Venecijoje. Ir dar visur deklaruojama lygybė... Vienodai juodai dažytos gondolos, vienodi namai, kur neatskirsi, ar vargšų, ar turtuolių, bei kasmetinis Venecijos karnavalas, kur lygybės simboliu patapo karnavalo kaukė.

Tačiau tiesą pasakius, Venecija nyksta. Ir nyksta ne tik dėl druskos graužiamų pamatų, o dėl gausybės turistų, kurie mano akyse užgožė tikrąją Veneciją. Teko išgyventi ilgas eilės prie kiekvieno tiltelio, pakęsti besistumdančius turistus ir ignoruoti vyrukus, pardavinėjančius selfie-stickus...

Tačiau mes, besibaiminantys, kad neišgyvensim valandos daugiau šitoje košėje, pasukome artimiausioje gatvelėje į šoną ir pradėjome bastytis po Venecijos labirintus (galima būtų rengti slėpynių čempionatus!). Venecijoje gatvelės yra vienos iš siauriausių pasaulyje, kad tik dviems žmonėms užtektų prasilenkti. Gatvių mašinoms nėra, tad Venecija skelbiama mažiausiai automobilių turintys miestas, kaip bebūtų keista...

Sakoma, kad Venecijoje galima gyventi, galima ir mylėti, tačiau vieno dalyko Venecijoje niekada nepadarysi. Venecijoje niekada nemirsi. Ir čia ne koks poetiškas pasakymas, o iš tiesų Venecijoje nėra kapinių. Nuo Venecijos paplaukus vandens taxi, galima aplankyti gretimai esančią San Michele salą, kurioje guli užmigę visi venecijiečiai.

Bet ten mes neplaukėm, nes norėjom mėgautis Venecijos romantika – tiltais. Maži, dideli, akmeniniai, mediniai, aukšti, žemi. Ir praplaukiant po tiltu, būtinai reikia pasibučiuoti, ale, amžina meilė garantuota. Gandolos, kurios plukdo įsimylėjėlius, buvo nepigi pramoga – 80€, tad nusprendėme pasivaikščioti pėsti. Kaip jau minėjau, visos gandolos buvo juodos spalvos, nes kadaise įstatymai draudė gandolas dažyti kitaip. Taip neleido niekam didžiuotis savo turtais ir privertė išlaikyti gyventojų lygybę.

Ir labiausiai man patiko klaidžioti po gyvenamąsias zonas. Kai prie namų plūduriuoja priparkuotos valteles, o patys gyventojai ramiai sau valgo pietūs vietiniuose restoranėliuose. Tarp aukštų sienų išgirsti, kad kažkas žaidžia futbolą ir negali tuo patikėti: „KAIP?“. Bet ir šiame mieste ant vandens žmonės pasistato mažus stadionus vidiniuose namų kiemuose. Ir visur po langais ar net ir tarp namų prikabinta skalbinių. Vienur matosi buvo juodų rūbų skalbimas, kitame lange prikabinta baltų...

Taip neskubėdami gyvena venecijiečiai, deja, jūra neskubant vis glemžiasi Veneciją į save. Gal todėl tiek daug turistų plūsta pamatyti šį stebuklą paskutinį kartą. Tad gal mūsų vaikai jau jos nepamatys. O mes sėdime ant gatvelės krašto nukabinę kojas žemyn ir džiaugiamės, kad vis tik pamatėme tą Veneciją savo akimis.

Tačiau žiūriu į skęstančią Veneciją ir galvoju apie žmones, kurie aplankė šį miestą dar prieš 50 metų. Kai dar matė nesuvaidintą, neturistinę, TIKRĄ Veneciją. Žiūriu į skęstančią Veneciją ir jiems pavydžiu iš visos širdies.