Paulius Juzėnas – lietuvis, kurio aistra yra žygiuoti ir geriau pažinti Lietuvą, jos gamtą. Šį kartą vyras pasidalino įspūdžiais ir naudingais patarimais, ką vertėtų pamatyti Neries regioniniame parke.
Viskas prasidėjo nuo netikėtos žinutės iš seno pažįstamo, gyvenančio Varšuvoje. Norėjo su manimi papėdinti kurį nors vakarą. Man tik beliko pasakyti taip. Reikėjo tik pasirinkti šalia Vilniaus esantį parką – klausimų daug nebuvo, Neries regioninis parkas idealiai tiko vakariniam papėdinimui. Maršrutą sudariau pakankamai greitai, nors kiek savanaudiškai – norėjosi apsilankyti nuo pačios Neries regioninio parko pradžios – Valų kaimo.
Sunki pradžia
Pėdinti pradėjome nuo Statoil degalinės, esančios už Grigiškių. Nusipirkome dar visokių menkniekių. Ledų neišvengėm – jie tarsi privalomas atributas žygiuojant apgyvendintose vietovėse. Už degalinės pro vietinių išmintus takelius pasiekėme privačių namelių kvartalą, kurį, aplenkę šonu, atsidūrėme ties elektros linija. Ilgai nesimėgavome ramiu pėdinimu – teko brautis pro mišką ir rasti ten kelią, kuris kelrodėje žvaigždėje buvo, bet nesimatė. Gerai, pagalvojau, pažįstamą iškart į sunkumus įgrūsti – tik jaudinausi, kad jam tai gali nepatikti. Pirmasis krikštas kaip ir buvo atliktas, kai išlindome prie Valų gyvenvietės. Nusileidę prie upelio, apžiūrėjome ten esančius akmenis.
Po to vėl į kalnelį ir prie užkeiktų vestuvių akmenų. Ir gaukis mums taip, kad jie savo užkeikimais mus užbūrė. Iš pradžių per privačią teritoriją, vos ne vos prasibraudami pripėdinome netoli jų. Ir vėl į statų skardį... Iš jo išlipę ir kiek paėjėję, pamatėme nuorodą į tuos pačius akmenis... Bendrakeleiviui pasirodė, jog tai kiti akmenys, tai leidomės antrąkart, tik šįkart takeliu. Prieiti prie jų buvo lengviau. Ir vėl atgalios. Galiausiai išėję į keliuką, pasukome mišku. Bandėme brautis vėl link Neries, tačiau apsisukome, nes pamatėme, jog nieko gero nebus.
Gražūs vaizdai, sumaišyti su griuvėsių prieskoniu
Priėję Stirnius, pamatėme gan liūdną vaizdą. Lietuvišką Pripetę. Sugriuvusio reabilitacijos centro kompleksą, kuris, pasak jau bankrutavusios viešosios įstaigos direktoriaus, turėjo virsti vieta, kurioje „ne sarmata nei Lietuvos pilietį, nei vokietį ar anglą į ją įsileisti.
Kadangi mano tikslas nebuvo sugriuvusių pastatų apžiūros (nebent tai būtų istoriniai paminklai), tai nieko nelaukdami nusileidome ieškoti Raudonikio akmens. Sutiktas žvejys buvo gan nekalbus, gal dėl to, kad nieko nepavyko pagauti. Pabuvę vėl prie Neries, judėjome toliau. Atsivėrė prieš mūsų akis Stirnių piliakalnis. Kur pažvelgsi, visur miškai. Nusileidę nuo piliakalnio, pasukome prie vieno iš gražiausių Lietuvoje upelių – Saidės.
Vieta, kaip pastebėjome, gan populiari. Ir savotiškai juokinga, kai matai prie Saidės upelio moterį su aukštakulniais. Seni ąžuolai, upelis, pilnas įvairaus dydžio akmenų, mus sulaikė. Sustojome už Didžiojo Saidės akmens, prie pat tos vietos, kur Saidė įteka į Nerį. Tiesiog malonu pabūti, pasigrožėti, kiek atsikvėpti. Nors pats esu nekantrus, bet manasis bendražygis mane nekantrumu tūkstantį kartų lenkia – pabuvome gan neilgai, nes norėjosi, kad Neries parkas atvertų savo paslaptis kuo greičiau.
Bulius, natūralus kriokliai ir grįžimas atgal
Po Saidės upelio, toliau patraukėme Neries pakrante. Vėl atradome reabilitacijos centro komplekso pastatą, ilgai nesustojome, nes reikėjo sukti dešinėn, kad akmuo Bulius pasirodytų visu gražumu. Pasirodė iš gan arti. Gražus, rupūžė. Vienas iš gražesnių akmenų, esančių Neryje. Po šiojo apžiūros, pasukome žvejų pramintais takeliais. Eiti buvo gan ekstremalu – siauras takelis, šokinėjimai per mažus šaltinius, bėgimas prie išgraužto Vosyliukų šaltinio kranto tikrai neleido atsipalaiduoti. Paragavę vandens, išspjovėme, nes buvo baisiai neskanus. Ką gi, teks gerti tik tai, ką turime. Užkilę įspūdinga raguva, pasiekėme kolektyvinių sodų namelius. Praėję pro juos, vėl lindome miškan. Iš pradžių nepataikėme į reikiamą kelią, o vėliau pasiekėme paskutinį lankytiną objektą – vienintelius Lietuvoje Vilsos krioklius. Jie – ne Niagaros dydžio, tačiau neleidžia nuo jų nusisukti akių. Pasižiūrėję į juos, Vilsos upelio pakraščiu išlindome į didesnį keliuką, iš kurio patekome ant asfaltuoto. Stebina žmonių kūrybingumas. Vienas iš kolektyvinių sodų pavadintas „Onkologas“, kitas – „Kelininkas“. Betrūko tik „Seksologo“ – turbūt juose žmonės sklypus bematant išpirktų.
Priėję Vosyliukų malūno užtvanką, radome gan romantiškai nuteikiančią kavinę. Pasikuklinome ir neužsukome. Taip vingiuodami pasiekėme mišką, bet iš paskos pradėjo sekti mašina, iš kurios sklido atitinkama muzika. Spartinome žingsnį, nes nenorėjome būti mandagiai sutikti. Išlindome vėl prie privačių namų kvartalėlį, nuo kurio pasiekėme degalinę.
Vietoje epilogo
Nesitikėjau, kad ir šioje Neries pusėje galima tiek daug atrasti ir patirti. Turbūt be jokių mykimų rekomenduočiau aplankyti Saidės upelį bei Vilsos krioklius. Jie tikrai išskirtiniai visos Lietuvos kontekste.
