Aukštumalės pažintinis takas - tai reta ir unikali galimybė susipažinti su visame pasaulyje žinoma aukštapelke, sužinoti apie jai būdingus augalus bei gyvūnus, pamatyti kraštovaizdį, patirti savitą ir nepakartojamą pelkės grožį bei suprasti, kad pelkė - tai ne tik žliugsintis purvynas su bedugniais ir klastingais turistų tykančiais akivarais, bet ir vienas iš nedaugelio dar likusių prieglobsčių itin retiems pelkių augalams ir gyvūnams.
Takas, vingiuoja buvusia kūlgrinda. Kūlgrinda – XVIII a. palikimas, kai buvo nutiestas kelias skersai pelkės, tam kad sujungtų keletą jau neegzistuojančių pelkininkų kaimų. Juose tuo metu gyveno beveik 2000 gyventojų–pelkininkų, kurių dalis, kaip ir Bismarko kolonijos pionieriai, augino bulves bei kitas daržoves ir jas eksploatavo į Rytprūsius, o kiti dirbo durpyne.
Aukštumalos pelkė užima daugiau kaip 2500 ha teritoriją, tačiau faktiškai nepažeista yra mažiau nei pusė (1017 ha). Kitoje dalyje vykdoma durpių kasyba. Aukštumalės aukštapelkė unikali keliais požiūriais. Ji unikali savo prigimtimi – tai deltinio tipo atvira aukštapelkė. Ji skiriasi nuo kitoje Lietuvos dalyje esančių aukštapelkių tuo, kad kitos pelkės vandeniu pasipildo tik iš kritulių, o deltinės kilmės aukštapelkės maitinasi dar ir potvynių vandeniu. Unikali ji ir tuo, kad ji laikoma pasaulio pelkėtyros mokslo lopšiu. Ją dar 1898 – 1900 m. visapusiškai ištyrė vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis. 1902 m. ji išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros mokslo knygą.
