Taip pat skaitykite: Automobiliu iki Albanijos I: nesaugusis „Via Baltica“ ir jokių problemų Lenkijoje
O ir kelionė Adrijos bei Jonijos jūros pakrante labai vyliojo. Žinoma, taip pat buvo smalsu, ką išvysime Albanijoje – kažkada vienoje uždariausių pasaulio valstybių.
Iš turistais užtvindyto Dubrovniko sprukome su palengvėjimu – visas tas grožis pasirodė per daug dirbtinis, per daug saldus. O ir mokėti už alų po 20 litų (toliau nuo centro – 15 Lt), o karštą patiekalą – nuo 40 litų, morališkai pasirengę nebuvome.
Išvažiuojant iš Kroatijos, Juodkalnijos pasienyje teko 2 valandas laukti malonės įleidžiant į šalį (ir dar kartą prisiminti Šengeno zonos privalumus). 2008 metais nuo Serbijos atsiskyrusi Juodkalnija pasitiko chaotiškomis statybomis ir pakelės nekilnojamo turto skelbimais rusų kalba.
Kalbama, kad šioje šalyje net 40 procentų nekilnojamo turto priklauso rusams, o kroatai šią šalį pašaipiai vadina Rusijos filialu.
Kaip ten bebūtų, bet Vilniaus taksistai čia tikrai jaustųsi lyg namie – radijas groja ne tik Balkanų melodijas, bet ir „Russkoje radijo“. Pakrūmėse netrūksta greitį matuojančių policininkų, tad konstatavę, kad daugmaž vieninteliai šios šalies didesni privalumai – graži gamta ir oficiali euro valiuta, pasukome link Albanijos.
Tautinė automobilio markė – „Mercedes“
O štai ir ne tiek lauktas, kiek neišvengiamas Albanijos pasienis ir pati šalis. Na, ko gali tikėtis šalyje, kurioje iki 1991 metų buvo uždraustas asmeninis transportas, o iš viso šalies keliais važinėjo vos apie 5000 autobusų, sunkvežimių ir kitokio visuomeninės paskirties transporto.
Galbūt dėl to čia automobilis – lyg statuso simbolis. O bene kas trečia mašina – su trikampe žvaigžde. Tik įvažiavus į šalį per 5 minutes suskaičiavome 20 įvairiausio amžiaus ir „sugriuvimo“ lygio „Mercedes“ automobilių, tad toliau vesti statistiką buvo bergždžias reikalas. „Mercedes“ – Albanijos tautinė markė!
Vairuotojų įpročiai, kaip ir galima buvo tikėtis, taip pat toli gražu nuo idealių. Gerai tiek, kad į vairavimą jie žiūri gana filosofiškai ir nedažnas lekia lyg akis išdegęs. Nieko keisto – policija su greičio matavimo priemonėmis ar tiesiog viduryje kelio stovi beveik kiekviename didesniame miestelyje. Tad atrodo, kad toks policinės valstybės įvaizdis turi ir savų privalumų – bent jau daug nutrūktgalviškų manevrų pastebėti neteko.
Greičio apribojimai Albanijoje: 110-20-110
Po pernykščio pasivažinėjimo tikrai prastais Vakarų Ukrainos keliais, su nerimu laukiau tokio paties, o greičiausiai, ir dar blogesnio išbandymo Albanijoje. Ir ką? Sąžiningai – galvojau, kad bus gerokai prasčiau. Taip, miestuose nėra šviesoforų, per lauką nutiestas asfaltas su viduryje styrančiais šviestuvais (kas be ko, su ne vienu nulenktu) – čia įprastas dalykas, tad įprastą europinę tvarką galite pamiršti. Bet yra ir tikrai gerai sutvarkytų kelio atkarpų, na, o kelio danga tikrai lygi.
Greičio ir kiti apribojimai dažnai sunkiai logiškai paaiškinami. Važiuojant greitkeliu leistinu 110 km/val. greičiu, gali staiga išvysti 20 km/val. ženklą. Besidriekęs puikus greitkelis staiga gali pasibaigti. Ilgiausiose kelio atkarpose nubrėžtos ištisinės linijos ir pastatyti ženklai draudžia lenkti, o kiekvienoje sankryžoje greitis ribojamas iki 50 km/val. Ir yra, kas šiuos apribojimus prižiūri.
Tačiau ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti – nors ir chaotiška, netvarkinga, bet Albanija pasirodė tikrai miela ir draugiškų žmonių šalis. O Jonijos jūros pakrante per kalnus nuo Vlorë miesto iki kurortinio Sarandë vingiuojantis kelias su puikia asfalto danga (čia su didžiausiu malonumu įvertinau ne tik praktišką, bet ir itin vikrų „Renault Captur“, leidusį tiksliai įveikti raityto kelio vingius) atsidūrė mano geriausių maršrutų sąraše. Būtinai kažkada juo pravažiuosiu dar kartą, tai padaryti rekomenduoju ir jums (tik važiuokite Pietų kryptimi – tuomet leisitės nuo kalnų su puikiu vaizdu į Jonijos jūrą).
Netikėti atradimai tranzitinėje šalyje
Pasidžiaugę puikiais vaizdais ir kur kas mielesne, nei įsivaizduota Albanija, Sarandë mieste ir likome nakvoti. Maitinimo ir pragyvenimo kainos itin nedidelės (puikiame viešbutyje pačiame miesto centre su visais patogumais ir baseinu, nakvynė dviems tekainavo 25 eurus, o ką tik iš jūros ištrauktos žuvies patiekalų kainos - 5-7 eurai), maloniai bendraujantis personalas, šiltas oras, žydra jūra, palmės – ko daugiau reikia iki pilnos laimės atostogaujant?
Na, ir kas, kad Europiniu masteliu vertinant tvyro betvarkė – kažkokia ji miela ir nuoširdi. Tikrai rekomenduoju aplankyti šią šalį aplankyti iki tol, kol jos dar neužplūdo turistai.
Jei nesate išlepintas „prestižinių“ kurortų, čia jums tikrai patiks. Sakau tai kaip paslaptį.
Tad atrodžiusi kaip ne itin geidžiama, bet mūsų maršrute neišvengiama tranzitinė šalis, Albanija sužavėjo savo įspūdingais turistiniais maršrutais, mielais žmonėmis ir dar ne kičiniu šarmu. Tad neplanuotai praleidę vieną papildomą dieną Albanijoje, pagaliau pasukome Šiaurinės Graikijos link.