1991 metais vyras grįžo iš sovietinės kariuomenės, 3 mėnesius padirbo gerai apmokamą suvirintojo darbą ir spjovė į tai. Pajuto, kad eina prieš save ir savo norus. Dabar, jau daugiau kaip 20 metų, džiaugiasi gyvenimu ir savo mažu „garažiniu“ autoservisu.
Kartais savo pašnekovus ir istorijas randu labai atsitiktinai. Ieškojau, kas galėtų sutvarkyti mano automobilio bamperį. Kaip „užkeikta“, bet visi pažįstami autoservisų darbuotojai tądien buvo užsiėmę. Tik vienas davė kontaktus ir tarstelėjo: „Skambink, bus neužsiėmęs, sutvarkys“. Nukeliavau nieko pernelyg nesitikėdamas į požeminių garažų kompleksą. Arūnas buvo jau bebaigiąs sutvarkyti kažkokį seną Audi markės automobilį, tad sutiko pagelbėti. Įprastai, arba bent mano patirtis, su autoservisų meistrais, liudija, į pokalbius jie nesileidžia.
Apie automobilių tvarkymą, variklio perrinkimą, dažymą, Arūnas kalba kaip apie meną. Kažkodėl tai man priminė dailę. Apsidairau – garaže vyrauja „bardakas“. Sąmoningas, pažįstamas tik Arūnui, žinančiam, kuriame kampe numestas veržliaraktis, o kur guli paskirstytojo dangtelis. Tačiau atėjus savaitgaliui, šis „bardakas“ lieka už sunkių metalinių garažo durų. Vyras čiumpa naro kostiumą, deguonies balionus, kitą įrangą ir skuba prie Lietuvos ežerų.
Pirmasis susidūrimas su vandens pasauliu
Pirmą kartą Arūnas panėrė Norvegijoje prieš 5 metus. Su kolega „medžiojo“ krabus. Negiliai – 2 metrų gylyje. Tačiau jau ir toks gylis, nepažinta ir nauja patirtis teikė jam didžiulį malonumą. Antrą kartą nėrė jau Egipte. Kiek giliau – nusileido į 15 metrų gylį. Ir nebenėrė 3 metus. Pabandė, patiko ir tiek.
Tačiau prieš porą metų nukeliavo pas draugę į Utenos rajoną, į Sudeikių miestelį, prie Alaušo ežero. Arūno dėmesį patraukė iškaba „Nardymo centras“. Susidomėjęs nuėjo pasiklausinėti kainų. 200 litų už nėrimą. Vyras nedvejodamas leidosi į nuotykį – instruktorius pravedė instruktažą, parodė vaizdinę medžiagą ir Arūnas panėrė.
Ką reiškia panerti? Arūnas pradeda kalbėti apie kvėpavimą ir rodo į nosį. Ją po vandeniu turi „atjungti“.
Man „nuima“ visa stresą, blogą savijautą. Kiekvieną darbo dieną pasitaiko įvairiausių nesusipratimų, problemų, netikėtumų. Toks tas gyvenimas. Žmogus gi toks sutvėrimas! Tada išaušta savaitgalis. Gulėčiau lovoje, ilsėčiausi, žiūrėčiau televizorių, bet man šito nereikia. Čiumpu nardymo įrangą ir keliauju prie ežero,“ – atsirėmęs į „Volvo“ kapotą pasakoja vyras.
Po šio nėrimo Alaušo ežere, Arūnas pradėjo rimčiau domėtis nardymu. Skaitė knygas, žiūrėjo laidas. Nardymas – brangus malonumas. Vien naujai nardymo įrangai gali tekti pakloti 5-8 tūkstančius eurų, o kartais ir dar daugiau. Ieškojo įrangos už įkandamą kainą, žiūrinėjo skelbimus, kur būtų galima įsigyti šiek tiek panaudotą, bet patikimą nardymo įrangą. Galiausiai, neskubėdamas susirinko didžiąją dalį nardymo reikmenų. Tai jam atsiėjo apie 2-3 tūkst. eurų.
Myli savo garažą ir savo darbą
Beje, kalbant apie Arūną kaip automobilių tvarkymo meistrą, savo karjerą jis pradėjo vos grįžęs iš armijos, 1991 m. Tuo metu lietuviai iš Vokietijos, kitų užsienio šalių, vežė automobilius į Lietuvą. Čia juos tvarkė, dažė ir vežė į Rusiją, kitas posovietines šalis. Arūnas pamena ir savo kaip automobilių dažytojo pradžią. Pats pirmas po ranka pasitaikė ne koks užsienietiškas automobilius, o šaldytuvas! Dažė automobilio dažais, geltona spalva. Buvo daugybė pūslelių, dažymo broko, bet kaip sako, nuo kažko pradėti reikėjo.
Pasak meistro, kiekvieną mėnesį, atskaičius mokesčius, daugiau mažiau, jis uždirba apie 800 eurų. Nesiskundžia, jam tiek pakanka. Ir priduria: „Visų pinigų juk neuždirbsi!“
Jaučiasi it kosmose
Po nardymo, savaitę, tarp žmonių Arūnas vaikšto kaip kosmose – visiškai ramus ir nugrimzdęs į harmoniją. Tada vėl grįžta į savo garažą ir šypsodamasis kimba į darbus. Priduria – gyvenime nereikia didelių dalykų.
Arūnas įsitikinęs, kad nardymas jam suteikia daug adrenalino, ugdo atsakomybę. Galvoji, kaip nersi, apsvarstai visus galimus scenarijus, negali daryti klaidų. Be to, jeigu tik turi laiko, dalyvauja „Darom“ akcijoje. Nardo ir renka šiukšles. Praėjusiais metais tvarkė Utenos ežerus. Išgraibė daugybė „lobio“ – nuo butelių, buitinių rakandų iki padangų ir metalo laužo.
Praėjusią vasarą nardymo treneris paprašė Arūno pagalbos. Alaušo slėnyje vyko šventė ir būrys smalsuolių, 15 žmonių norėjo nerti. Arūnas neturi licencijos nardymo mokymui, bet treneris paprašė surūšiuoti įrangą, parengti žmones nėrimui, nes pats vienas niekaip nebūtų suspėjęs. Matosi, kad šiuo poelgiu ir patirtimi Arūnas labai didžiuojasi ir jau kurpia planus kažkada šią licenciją išsilaikyti.
Vyras entuziastingai, nesustodamas pasakoja apie savo pomėgį. Neturiu galimybės įsiterpti ar jį pertraukti.
„Visiškai! Jokios panikos, jokio maskatavimosi. Kitaip pražūsi. Dabar, kai įsigijau sausą kostiumą, jeigu nebūtų ledo, tai ir dabar nerčiau, bet kai neturiu įgūdžių, patirties su šiuo kostiumu, po ledu nerti pavojinga. Žiemą turi eiti su šniuru, nes kur panėrei, ten ir turi iškilti. Kompasas geriausias tavo draugas, be jo prapulsi. Vasarą tai lengva – neri, iškyli, kur nori. O čia atsitrenksi į ledą, ir kas tada? Daužysi daužysi ir nieko!“, – apie rimtus dalykus šmaikštaudamas pasakoja autoserviso meistras.
Klaida, galėjusi tapti lemtinga
Arūnas šiek tiek prietaringas – pabeldžia 3 kartus į remontuojamą „Volvo“ automobilio kapotą – klaidų, kėlusių pavojų jo gyvybei, nepasitaikė. Tiesa, vienas netikėtumas, sujaukęs nardymo planus įvyko visai neseniai.
Jau minėtą sauso tipo kostiumą vyras nusipirko visai neseniai. Žinoma, turės išlaikyti ir šio kostiumo kursus. Visgi neatsispyrė pagundai dar per praėjusias Kalėdas bandyti panerti. Tačiau vos tik panėrė, pradėjo springti. Reguliatorius nebuvo tinkamai sureguliuotas, per jį pateko vanduo. Arūnas kiek susierzina, pasakodamas, kad įrangą reguliariai veža patikrinti, atlikti diagnostiką specialistams. Viskas buvo patikrinta, o tik vėliau, jau po šio įvyko paaiškėjo, kad „užlinkusi“ diafragma ar kažkas tokio. Arūnas kiek atsidūsta, sakydamas, kad nuo to žmogaus aplaidumo, galėjo priklausyti jo gyvybė.
Vienišas naras
Vyro patirtis, nardant su kitais, byloja, kad prasideda chaosas, todėl jis mieliau į keliones po vandeniu leidžiasi vienui vienas.
„Ne vieną kartą bandžiau nardyti su kitais. Įprastai tai daroma susiskirstant poromis. Panėrėme su kolega, „einame“ tikslo link. Po kelių minučių pasisuku, o jo nėra! Tamsu, nieko nesimato, o jis nedavė jokio ženklo. Gal kažkas nutiko? Išsigandau ir susinervinau. Iškilau, žiūriu, kad už keliolikos metrų burbuliukai kyla ir mano kolega iškilo.
Žmonės, rodos, rimti, kažkada dirbę narais, užsiėmę techniniu nardymu, o šėlioja kaip maži vaikai. Nardant man svarbiausia disciplina ir susitarimas, o jeigu žmonės kelia chaosą, daro „beleką“, tai mums nepakeliui. Privalai būti atsakingas, negali būti „palaida“ bala. Tai galioja ir gyvenime“, – kiek nusivylęs kitais atvyrauja Arūnas.
Arūnas juokiasi sakydamas, kad kažkokių patarimų, receptų, ar verta nardyti, ar ne, nėra. Bet nesusilaiko: „Jeigu tave traukia vanduo, jeigu jo nebijai, tą pasaulį būtinai reikia pažinti. Jeigu bijai, siūlau net nerizikuoti.“
Nėrė daugiau nei pusšimtį kartų
Kiek kartų nėrė Arūnas jau nebeskaičiuoja. Oficialių nėrimų, kurie būtų patvirtinti instruktoriaus, yra apie 50-80. Vyras nemano, kad tai didelis skaičius, nors instruktoriai sakė, kad per 2 metus, tai daug. Retas mėgėjas leidžiasi į gelmes tiek daug kartų.
Prieš nerdamas į naują vietą, Arūnas pasidaro „namų darbus“ – susirenka kuo daugiau informacijos apie vandens telkinį. Skaito forumus, knygas, bendrauja su kitais nardytojais, aiškinasi, koks gylis, matomumas, dugnas, kokia vyrauja fauna, kitos įdomybės. Arūnas pasidaro savotišką analizę.
Sakyčiau, kad šis Arūno preciziškumas pastebimas ne tik nardant, bet ir jo darbe.
Kol nesutvarkys automobilio iki galo, jeigu matys, kad kažkas neveikia arba neveikia taip kaip turėtų, automobilio neatgausi. Kai kurie sakytų, kad tai užsispyrusio žmogaus savybė, tačiau Arūnas kitaip ir nemoka. Darbą nori atlikti iki galo ir geriausiai. To norėtų ir iš kitų.
Neria į tamsą
Lietuvoje vyras nėrė į Asvejos, Tauragno, Baltųjų Lakajų, Alaušo, Švento ežerus. Ir dar daugiau, tik visų jau nebeprisimena. Buvo panėręs ir į didesnį gylį Asvejos ežere – į 30 metrų. Sako, kad ten jau nieko nesimato. Kam nerti taip giliai, jeigu matai tik tamsą, pasiteirauju?
„20 metrų ar mažesnis gylys, man jau nebeįdomus. Tai kaip pradedančiajam nusileisti į 5 metrų gylį. Man jau reikia kitokių pojūčių. 15 metrų gylyje dar kažką matai – augmeniją, žuvytes… Paneri dar giliau, 30 metrų, ten praktiškai nieko nėra. Gali sutikti mažą vėžiuką, žuvytę. Realiai, nieko nematai, visiška tamsa!
Leidiesi taip gyliai ir jauti kaip užplūsta adrenalinas. Asvejos ežeras labai įspūdingas. Pats švariausias vanduo pavasarį, tada gali mėgautis visu ežero grožio. Nerdamas nešuosi 2 prožektorius, 2 kaukes, plūdurus. Oro balionas sveria apie 15 kilogramų. Kostiumo kišenėse – 8 kg švino, tam, kad svoris mane nardintų. Prisikraunu kaip koks kosmonautas“, – apie savo nuotykius pasakoja Arūnas.
Ieškos paslėptų lobių
Arūnas nedrąsiai prasitaria, jau svajojantis apie kitus nardymo nuotykius – artimiausiu metu svarsto nusipirkti stiprius magnetus (vadinamieji metalo detektoriai uždrausti), kuriais legaliai galėtų ieškoti nuskendusių „lobių“.
Tai įvairios karo liekanos, seni daiktai. Galvoja gal ras kokį Antrojo pasaulinio karo laikų šalmą, kardą ar dar kažką. O jeigu nieko neras – vis tiek džiaugsis, kad leidosi į tokį nuotykį.
Vyro svajonė – panerti į Raudonąją jūrą. Ten plūsta nardytojai iš viso pasaulio. Tie, kurie paneria, grįžta kiekvienais metais dar kartą. Kai kurie nardytojai, juokaudami, Raudonąją jūrą vadina rojaus kampeliu. Į šį rojų, užrakinęs savo garažo vartus ir palikęs visą žavų „bardaką“, kažkada išskubės ir Arūnas su naro kostiumu.