Taip pat skaitykite: Lietuvių kelionė aplink pasaulį autostopu: per Turkiją - Irano link
Keliauk į Australiją su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių į Pertą pasiūlymų ieškok čia.
Išsigauti iš plačiai pasklidusio Pertho miesto buvo ne taip ir paprasta. Traukiniu pavažiavome iki seno ir gražaus uostamiesčio Fremantle, o iš ten pėsčiomis ėjome iki tranzuojamo kelio. Užtrukome visą dieną ir tik vakarėjant pradėjome tranzuoti.
Susistabdėme nepatiklią tailandietę, kuri įsitikinusi, kad nesiruošiame nieko žudyti, mus pavėžėjo apie 30 kilometrų. Tiek nedaug pasistūmėję per dieną, šalia kelio atradome ramią vietą tarp neaukštos augmenijos ir besisaugodami galimų pavojingų gyvių pasistatėme palapinę.
Buvo kiek neramu, nes pirmą kartą nakvojome Australijos gamtoje. Niekieno nepatrukdyti ramiai išsimiegojome iki ryto. Tą dieną nutranzavome apie 150 kilometrų ir vakarėjant privažiavome Indijos vandenyną.
Pasigrožėję tokiu reginiu, nakvynės ieškojome netoli kelio esančioje giraitėje. Šį kartą tarp augalų žengėme drąsiau, bet dėl viso pikto patrepsėdami, kad visos gyvatės tikrai išsišliaužiotų.
Pasiruošę nakčiai sulaukėme sutemų ir šiltai įsisupę į miegmaišius stebėjome visai kitokį, nepažįstamais žvaigždynais nusėtą dangų. Visiškai sutemus visu savo grožiu ir didybe atsiskleidė skersai dangaus skliautą apjuosęs įspūdingas pietų pusrutulio Paukščių Takas.
Besidairydami į vandenyno tolius, savo dideliam džiaugsmui ir nuostabai tarp bangų pamatėme kylančius vandens fontanus. Tai buvo banginiai! Žinojome, kad čia žmonės važiuoja jų pamatyti, bet ne kiekvieną kartą taip pasiseka.
Pasigrožėję išsiruošėme į kelią. Pavažiavę viena mašina, atsidūrėme dviejų juostų kelyje, kur tik kartas nuo karto pravažiuodavo koks automobilis. Jau buvome patyrę, kad australai nėra dideli mėgėjai pavežti tranzuojančiuosius, todėl toli nuvažiuoti nebesitikėjome.
Kartu važiuodami pirmą kartą pamatėme pakelėje besiganančias kengūras. Jos išlenda iš krūmų į kelią anksti ryte ar vakarėjant, todėl tokiu paros metu tiesiais ir gerais Australijos keliais greitai važiuoti yra tikrai pavojinga. Nakvynės pradėjome ieškoti jau temstant.
Išlipome prie vienos fermos, kur tikėjomės pabendrauti su šeimininkais ir žemėse pasistatyti palapinę. Visoje fermoje neradę nė gyvos dvasios, jau sutemus įlindome į netoliese esantį aukštų eukaliptų mišką ir tamsoje paskubomis pasistatėme. Jau sugulus, neįprastai aukštai virš palapinės dar ilgai girdėjosi eukaliptų viršūnių ošimas, o iš miško gilumos atsklisdavo nepažįstami garsai, tačiau tai mūsų jau nebegąsdino...
Ryte net nespėjome išeiti į kelią, kai prie mūsų sustojo vakar pavežę vokiečiai. Jie važiavo mums tinkama kryptimi, bet pirmiau norėjo aplankyti keletą nacionalinių parkų ir pakvietė mus pakeliauti kartu. Žinoma, sutikome.
Tą dieną be jokių saugų, įkaltais į kamieną virbais užkopėme į dviejų, virš 60 metrų aukščio eukaliptų viršūnes. Taip pat pamatėme beveik juodo, baltai putojančio vandens upę, vadinamą „kapučino“. Apžiūrėję nacionalinius parkus, į priekį pavažiavome nemažai kilometrų ir atsisveikinę su draugiškais vokiečiais, vėl pabandėme laimę surasti nakvynę pakelės fermoje.
Ir šį kartą mums nepasisekė, todėl įsikūrėme nuošaliau nuo kelio esančioje giraitėje. Ryte mus pažadino duslus dundėjimas, kad net žemė drebėjo. Išlindome apsidairyti ir savo didžiulei nuostabai visai šalia palapinės pamatėme būrelį kengūrų, kurios kiek pasistiebusios ant savo užpakalinių kojų, buvo gerokai didesnės už mus!
Tai didžiausios Australijoje rudosios kengūros. Miške sutikus tokį didelį gyvūną, norom nenorom tampa nejauku, tačiau mus pastebėjusios kengūros tik stabtelėjo sustingusios o vėliau ramiai sau didžiuliais šuoliais nušokavo tolyn.
Keliais automobiliais pasiekėme didesnio miesto Albany prieigas. Nuo Pertho iki Albany jau nutranzavome apie 1500 kilometrų. Žvilgtelėjome į savo keturių dienų kelią žemėlapyje nustebome- nuvažiuotas atstumas lyg ir nemažas, bet pagal Australijos dydį atrodė lyg lašas jūroje, o mums reikia nusigauti į kitą žemyno galą. Tik dabar suvokėme tikrąjį Australijos dydį. Nutarėme į Albany neužvažiuoti, o kuo greičiau judėti pirmyn.
Mus pavežęs vietinis neišlaipino mūsų tiesiog ant kelio, o parodė netoliese esančio bendruomenės sporto komplekso teritoriją, kur lauke yra vandens čiaupas, pastogė su griliui ir netgi elektros rozetė. Nors dar nebuvo labai vėlu, tokios progos nutarėme nepraleisti ir pasinaudoti jau keturias dienas neturėtais patogumais.
Po lauke esančiu kraneliu patys nusiprausėme ir viską išsiskalbėme, o nuo kaitrios saulės pasislėpę pastogėje pasikrovėme visus elektros reikalaujančius prietaisus. Ko daugiau reikia?! Dėl šiuo metu esančių mokyklos atostogų netoliese esanti mokykla buvo uždaryta, sporto kompleksas visiškai tuščias, o aplink nė gyvos dvasios, todėl palapinę pasistatėme tiesiog po pastoge.
Kitą dieną vėl išėjome tranzuoti. Dar vakar, tik išlipę iš automobilio niekaip negalėjome atsikratyti nuo būriais pristojusių musių. Jos lipo visur, net ir ant veido. Nubaidyti šias įkyruoles ne taip jau ir paprasta!
Turi nors sprigtą jai duoti, kad nuo tavęs bent trumpam atstotų. Tačiau pabaidyta musė toli neskrenda, tik apsuka mažą ratuką ir vėl tupia. Taip ir vaikštai toks zujančių musių debesiu aplinkui.
Po 3 valandų laukimo pavėžėti mus sustojo moteriškė iš Naujosios Zelandijos. Sigis sėdo ant galinės sėdynės pailsėti, o Gerda keletą valandų moteriškai išsiplepėjo su įdomia vairuotoja.
Iš automobilio išlipome kai pradėjo vakarėti, likus apie 80 kilometrų iki Esperante miesto. Rytojaus dieną kelyje pastovėję apie valandą susistabdėme automobilį, kuriuo ir pasiekėme Esperance. Pasiskolinę telefoną susiskambinome su Dalia ir jau po geros valandos sėdėjome jos baro kieme šnekėdami lietuviškai ir gurkšnodami šviežiai išspaustas sultis.
Nors Esperance planavome paviešėti dieną ar dvi, tačiau net patiems netikėtai, užsibuvome visą savaitę! Pas Dalią viešėjo jos brolis Giedrius su žmona Gintare ir mažyliu Gyčiu - tikrai šauni lietuviška kompanija.
Buvo labai smagu kitame pasaulio gale susitikti draugiškus tautiečius ir praleisti su jais laiką. Iš Esperance greit neišvažiavome ir dar ir dėl to, kad čia yra vieni gražiausių Australijos paplūdimių, kuriuos tikrai norėjosi apžiūrėti.
Vienur baltutėlio smėlio, glotnių raudonų uolų, kitur vandens išgraužti aštrūs akmenys ir atsiverianti visa grėsminga vandenyno didybė. Pasiskolinę automobilį nuvažiavome apžiūrėti ir kiek tolėliau esančių paplūdimių, kurių vienas gražiausių „Lucky Bay“.
Tai akinamai balto smulkučio smėlio paplūdimys, į kurį pasidairyti ateina ir kengūros. Čia šie gyvūnai pripratę prie žmonių, todėl galima juos net ir paglostyti. Žinoma nepraleidome progos įlipti ir į aukščiausią apylinkėse „Franchman Peak“ kalno viršūnę, nuo kurios atsivėrė tikrai nepakartojamas vaizdas. Nukarę kojas nuo uolos sėdėjome kalno viršūnėje ir jautėmės kaip ant pasaulio krašto!