Autostopu per pasaulį: nuo ko pradėti, norint keliauti nemokamai?

Nukeliauti į kitą pasaulio kraštą, pažinti svetimas kultūras iš arčiau ir kelyje patirti įdomiausių bei keisčiausių istorijų – tam kartais užtenka vos kelių banknotų kišenėje, o viskas, ko reikia – laiko, drąsos ir kuprinės ant pečių. Tokių keliautojų šiltuoju metų laiku galima išvysti beveik visuose pagrindiniuose šalies ir užsienio šalių keliuose, tiksliau, jų šalikelėse, kur jie, iškėlę nykščius, tikisi draugiškų vairuotojų pagalbos.

Taip pat skaitykite: Kaip sutaupyti keliaujant: patarimai, norintiems papietauti pigiai... arba net nemokamai!

arba: Keliauk pigiau: septynios viešbučio alternatyvos

Nors vadinamasis keliavimas autostopu toli gražu nėra be trūkumų, tačiau optimistai galėtų atsikirsti, kad viską atperka, kai temstant ir merkiant lietui visiškai nepažįstamoje vietoje kas nors sustoja ir pasisiūlo pavežti – pats puikiausias būdas iš naujo patikėti žmonija. Perpasaulį.lt siūlo iš arčiau susipažinti su keliavimo pakeleivingais automobiliais, liaudyje dar vadinamo keliavimo autostopu bei žargonu – tranzavimu kultūra, niuansais, iškylančiais pavojais bei pamėginti atsakyti į klausimą, ar tokiu būdu įmanoma apkeliauti ne tik Lietuvą, bet ir visą Europos žemyną.

Autostopas kaip toks

Tranzavimo principas gana paprastas – atsiduri į pasirinktą kelionės tikslą vedančiame kelyje, sustoji šalikelėje ar autobusų sustojimo vietoje, kas yra daug saugiau ne tik keliautojui, bet ir patogiau vairuotojams, mat yra daugiau vietos sustoti automobiliams, kelio važiuojamosios dalies kryptimi ištiesi į kumštį sugniaužtos plaštaką ir iškeltą nykštį bei lauki.

Tiesa, kai kuriose pasaulio dalyse taip elgdamasis gali likti nesuprastas, mat ten įprasta nukreipti rodomąjį pirštą į kelią. Taip pat gana patogu (ypač keliaujant tolimesnius maršrutus) iš popieriaus lapo, kartono gabalo ar kokios kitos medžiagos pasigaminti kryptį nurodantį užrašą. Taip vairuotojai žinos, kur tau reikia nukakti. Tačiau, šokios kelionės labiau tinka turintiems daugiau laiko ir jėgų, mat ir norint nukeliauti tik nuo Vilniaus iki Kauno, gali tekti pakeisti ne vieną automobilį, o laiko atžvilgiu gali užtrukti net kelis kartus ilgiau nei keliaujant autobusu ar traukiniu.

Be to, užtrunka, kol nusigauni prie tinkamos ar aplenkti nerekomenduotinas keliavimui autostopu vietas, kurias galima rasti tokių keliautojų biblija vadiname hitchwiki.org puslapio žemėlapių (maps – angl.) skyriuje, kas yra tinklalapio vartotojų bendras darbas.

Neblėstantis tranzavimo populiarumas, jį iš pavienio reiškinio vis labiau perkelia į organizuotą veiklą, mat daug kur eilę metų organizuojamos varžybos, kas greičiau pakeleivingomis mašinomis nukeliaus iki sutarto objekto, keliautojai buriasi į klubus, kurių vienas veikia ir Lietuvoje – Vilniaus autostopo klubas (https://www.facebook.com/autostop.lt). Tuo tarpu nuo 2008-ųjų kasmet Europoje ir Šiaurės Amerikoje vyksta keliautojų autostopu susitikimai, kurių vienas 2012 metų vasarą vyko Molėtų rajone esančiame Ambraziškių kaime.

Be to, dalinantis informacija susitikimų metu ir internete, galima sužinoti ir daugybę įdomybių apie pasaulio valstybes – pavyzdžiui, Kuboje valstybės įmonėms priklausantis transportas privalo paimti keliautojus autostopu, jei mašinoje yra laisvos vietos. Nepale toks keliavimas yra ypač įprastas kaimo vietovėse, kur nedaugelis turi automobilius, o kaimyninėje Lenkijoje nuo 1957-ųjų iki maždaug aštuntojo dešimtmečio pabaigos buvo galima nusipirkti specialius bukletus ir jame esančius kuponus dalinti pavežusiems vairuotojams – metų gale daugiausiai kuponų surinkę vairuotojai galėdavo juos išsikeisti į prizus, o kiti dalyvaudavo loterijoje. To pasekmės pastebimos ir dabar, mat vairuotojai ne tik, kad mielai padeda tranzuojantiems, bet kartais pasiūlo padėti materialiai.

Norint suprasti daugiau apie keliavimo pakeleivingomis mašinomis kultūrą, reikia pažvelgti į jos istoriją, kuri nėra ypač ilga. Tranzavimas labiausiai pradėtas eskaluoti ir tapęs masinės kultūros dalimi 1957 metais, kai buvo išleistas legendinis Džeko Keruako romanas „Kelyje“, kuriame pasakojama apie kelių jaunuolių kelionę per JAV. Tiesa, kūrinyje aprašomas apie 1947-1950 metų laikotarpis, o keliavimas autostopu populiarioje kultūroje žinomas ir anksčiau – 1939 metais pasirodęs Džono Steinbeko romanas „Rūstybės kekės“ (The Grapes of Wrath – angl.) pradedamas kelione pakeleivinga mašina.

Toks keliavimo būdas minimas ir 1934 metais išleisto triskart Oskaro laureato Franko Capros filme „Tai nutiko vieną naktį“ (It Happened One Night – angl.), ekscentriškojo Edgaro Ulmerio 1945 metų filme „Apylanka“ (Detour – angl.), pasakojančiame apie neturtingo pianisto Elo kelionę autostopu iš Niujorko į Holivudą, kur jis ketino prisijungti prie jį dėl šlovės palikusios savo merginos, bei dvi žvaigždes Holivudo šlovės alėjoje turinčios Idos Lupino 1953 metų filme „Keliautojas autostopu“ (The Hitch-Hiker – angl.), kuriame dviejų į žvejybą susiruošusių vyrų pakeleivis – serijinis žudikas.

Iš naujesnių filmų, keliavimą autostopu galima išvysti 2000-ųjų metų brolių Coenų filme „O, broli, kur tu?“(O Brother, Where Art Thou? – angl.), „Kelyje po Europą“ (2004 m.; EuroTrip- angl.), Avarija (2004 m.; Crash – angl.), „Pono Byno atostogos“ (2007 m.; Mr. Bean's Holiday – angl.), „Atgal į gamtą“ (2007 m.; Into the Wild – angl.), „Žmogus iš plieno“ (2013 m.; Man of Steel) ir daugybėje kitų.

Apribojimai ir kylantys pavojai

Nors vis daugiau žmonių kasmet ryžtasi išbandyti keliones pakeleivingomis mašinomis, tačiau dalis jų net neįsivaizduoja tokiose kelionėse tykančių pavojų. Visų pirma, nedaug su maršrutu susipažinęs ar nuo jo į kitą kelią nuklydęs asmuo gali užsitraukti vietinės policijos nemalonę, mat, nors Europoje keliauti autostopu nedraudžiama, o kai kur tai net skatinama. Vis dėlto, kai kuriose vietose vien būvimas šalikelėje kaip mat sulauktų bėdos, nors keliauti autostopu draudžiančių ženklų kartais ir nematyti.

Iš tokių vietų minėtini Vokietijos autobanai, Italijos autostrados ir dauguma Europoje esančių greitkelių. Tačiau tai turbūt mažiausia bėda, žinoma, be labai prasto oro, galinčio lydėti keliautojus, mat jau Didžiosios depresijos JAV laikais vairuotojams buvo platinama informacija apie pavojus, kylančius pavežant keliautojus autostopu, mat dalis jų buvo pristatomi kaip vagys ar net žudikai.

Tiesa, panašūs perspėjimai buvo platinami ir patiems keliautojams autostopu. Nors beveik nėra jokios statistikos apie keliavimo autostopu saugumą, tačiau ypač kraupių pavyzdžių ieškoti nereikia toli – 2003 metais už trijų tranzuoti mėgusių merginų nužudymą iki gyvos galvos buvo nuteistas Kazys Jonaitis. Be to, pavojai gali tykoti net neįsėdus į automobilį, mat dideliu greičiu važiuojančios transporto priemonės gali ar nepastebėti, ar nespėti tinkamai sustoti prie šalikelėje stovinčių keliautojų autostopu.

Kartais gali pasitaikyti ir nuo narkotikų ar alkoholio apsvaigusių padėti pasisiūliusių vairuotojų, kurių prasta koordinacija gali išryškėti tik vėliau. Bet, visgi pasiryžę taip keliauti, turėtų išsirinkti gerą, saugią vietą, vilkėti ryškius drabužius, įsitikinti pavežti sustojusio vairuotojo būkle (tiesa, kai kada mieguisti vairuotojai kaip tik mielai sustoja paimti pakeleivių, kad šie jį prablaškytų ir neleistų jam užmigti) ir, rekomenduotina, keliauti poromis, kas ypač svarbu merginoms.

Autostopu per Europą

Pagal keliautojams pakeleivingomis transporto priemonėmis padedančių internetinių portalų pateikiamą informaciją – keliavimo autostopu paprastumą, reikalavimus sumokėti už kelionę ir populiarumą, Perpasauli.lt sprendžia ar įmanoma neišleidžiant nei cento už kelionės bilietus, autostopu nukeliauti skersai ir išilgai Europą.

Žemėlapyje pažymėtose šalyse tai turėtų pavykti be jokių kliūčių.

Create Infographics

Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje keliavimas autostopu visiškai sunykęs reiškinys dėl didžiulio eismo, apribojimų šalyje ir kitų niuansų. Kosovas keliautojų autostopu aplenkiamas dėl menko saugumo šalyje. Graikijoje tranzavimas yra menkai žinomas ir suprantamas vietinių, be to, nors ilgai laukus, tikriausiai būsi pavežtas visai netoli – galbūt vos kelis kilometrus.

Kitose pietinėse Europos valstybėse situacija – kiek geresnė, tačiau Italija ir Ispanija žemėlapyje neparyškinta dėl ilgo laukimo laiko ir trumpesnio nuvažiuojamo atstumo. Be to, Italijoje egzistuoja daugybė draudimų tranzuotojams, tad kelionė tokiu būdu gali užsitęsti.

Austrija, nors yra palyginti draugiška keliaujantiems autostopu dėl jos tranzitinio statuso – dažnai pagelbėja per šalį keliaujantys užsieniečiai, tačiau vietiniai dažnai gali būti abejingi. Kaip ir policijos pareigūnai, iš kurių, skirtingai, nei jų kolegų iš Balkanų regiono, gali nesulaukti jokios pagalbos.

Kaip vienų iš draugiškiausių Europos šalių tranzuotojams galima paminėti dėl kultūrinių skirtumų įdomią, bet tuo pačiu kiek pavojingą Turkiją, ypač svetingą Balkanų regioną bei Baltijos šalis. Lietuvoje tranzuotojai nelabai turi kuo skustis, o susidaryti nuomonę, ar lengva apkeliauti Lietuvą autostopu, galima ne tik pasiklausius pavežėtų keliautojų autostopu istorijų, bet ir pažvelgus į vietų tokiam keliavimui vertinimą Lietuvoje.