Unikalios kultūros saloje - bemaž 4 milijonai gyventojai, iš kurių daugiau nei 90 proc. išpažįsta Hindu religiją, vadinamą Hindu Agama. Religija pirmaisiais amžiais po Kristaus į šį kraštą atkeliavo kartu su prekyba iš Indijos. Ilgainiui ji persipynė su vietiniais tikėjimais ir įsitvirtino kaip atskira Hindu religijos šaka, dar vadinama – Bali Hindu Agama.
Multikultūriškumu ir tolerancija pasižymintys vietos gyventojai švenčia kone visas Pasaulinių konfesijų (Kriksčionybės, Islamo, Hindu, Budizmo) pagrindines šventes. Šią savaitę prasidėjo viena pagrindinių Hindu švenčių - Galungan, besitęsianti 10 dienų. O pastarąją turėtų užbaigti Kuningan šventė.
Galungan ir Kuningan švenčių laikotarpis - tai trijų pagrindinių Hindu dievų – Brahmos, Wishnu ir Siwos - dešimties dienų viešnagė Žemėje. Pasakojama, kad viena iš dievybių – Durga, destrukcijos ir chaoso nešėja, taip sujaukė gyvenimą Žemėje, kad minėta trijulė leidosi iš dangaus tramdyti pasiutėlės. Tad jų apsilankymas kasmet, t.y. kas 210 dienų, ir švenčiamas ilgiau nei savaitę. Neužmirštami ir mirusieji, kurie, kaip tikima, atkeliauja į Žemę kartu su dievybėmis. Lygiai vienodai linksminami, maitinami ir kitaip pagerbiami.
Pasirengiamieji darbai prasideda prieš tris dienas ir pirmoji jų vadinama – Penyekeban. Šią dieną pinamos, rišamos, sukamos, drožinėjamosai įvairios dekoracijos iš palmių, bananų lapų, kurios vėliau puoš namų prieigas bei puras – taip vadinamos baliečių šventyklos. Šalia pagrindinių įėjimų į pastatus iškeliami gausiai dekoruoti bambuko poliai (ind. „penjor“), kurie simbolizuoja drakoną – vieną svarbiausių mistinių gyvūnų Azijos šalyse.
Taip pat yra ir kita interpretacija, kad aukštas, nulinkusia viršūne bambukas simbolizuoja šventąjį Balio salos Agung kalną su upėmis, tekančiomis į jūrą, o dekoracijos - derlių vietovėse, esančiose šalia šių upių. Beje, vis dažniau puošybos detalėms naudojamas spalvotas plastikas.
Šią dieną žali bananai dedami į didžiulį molinį puodą, o virš jo deginami kokoso kevalai. Taip bananai greičiau sunoksta ir jų nemažai prireiks didžiąją Galungan dieną. Deja, bet pasirengimo dienomis miestuose ir kaimuose išauga kalnai šiukšlių, kuriomis vangiai pasirūpinama. Transporto spūstys pirmosiomis dienomis, nuolatinis skubėjimas, išaugusios vaisių ir daržovių kainos, žmonių eilės. Tenka įkvėpti didmiesčio oro ir kantriai laukti šventės pradžios.
Antroji pasiruošimų diena vadinasi Penyajahan, tuomet gaminami pyragėliai iš ryžių (ind. „jaja“). Nė viena religinė ceremonija ar aukojimas neapsieina be jų. Šie tradiciniai pyragėliai gaminami iš virtų ryžių, gardinami kokosu, palmių (ruduoju) cukrumi, kartais būna sūrūs. Paruošta masė plonai supjaustoma ir paliekama džiūti saulėje arba valgoma nedžiovinta.
Gaminamas ir kiek pikantiškesnis patiekalas – hijou tape – žalsva fermentuotų ryžių košė. Ja vaišindama vietinė moteris pamerkė akį sušnabždėdama: „Alkohol“.
Trečioji diena – Penampahan – skerstuvių diena. Naminiai gyvuliai bei paukščiai aukojami šventyklose (daugiausiai kiaulės ir gaidžiai). Apeigine prasme tai įvardijama kaip „gyvulio nužudymas savyje“. Pasirūpinti šviežia skerdiena - išskirtinai vyrų pareiga.
Populiariausi patiekalai gaminami iš jauno paršelio mėsos, jį baliečiai švelniai vadina „babi“. Gaminamas tradicinis patiekalas lawar (aštri kiauliena kokoso padaže), taip pat sate. Anksčiau buvo aukojami bei maistui naudojami vėžliai. Maždaug prieš penkerius metus Indonezijos Vyriausybė uždraudė šių gyvūnų žudymą.
Į pavakarę sostinės Denpasaro gatvės gerokai ištuštėja – vietiniai palieka triukšmingąjį miestą ir grįžta į gimtuosius miestelius ar kaimus.
Galungan dieną, remiantis senąja Balio istorija, minima Gėrio (Dharma) pergalė prieš Blogį (Adharma). Švenčiama trečiadienį. Nuo pat ryto baliečiai su šeimomis ar giminėmis keliauja į puras, tačiau įprastų masinių religinių procesijų ar spūsčių nepamatysi.
Svarbiausias tikslas yra aplankyti gimines, draugus, pasimelsti namų šventyklose. Lėtai ir neskubant, nes laukia dar viena laisva diena - Manis Galungan. Pasipuošę tradiciniais drabužiais, moterys ir vyrai neša aukas dievams. Ryškiaspalvėmis aukų dėžutėmis (ind. „cenang“), pilnomis spalvotų gėlių, ryžių, saldumynų nukraunamos gatvės, namų, parduotuvių, vietinių kavinių prieigos, automobiliai, motoroleriai.
Visi turi būti sotūs. Ir ne tik maistu. Šią dieną kai kuriose šeimose, atskirai nuo suaugusiųjų, pratinami melstis vaikai. Suklaupia ant tradicinės ir, ko gero, svarbiausios lovos (ind. „bale“), paprastai statomos lauke. Vaikai smilkomi, pašlakstomi šventu vandeniu ar kokoso sultimis, kaktos papuošiamos trupučiu ryžių. Tai svarbi diena pamiršti visa, kas bloga, ir švariomis mintimis, kalbomis ir darbais pasirengti ateinančiam laikotarpiui.
Šie metai kaip niekad lietingi, tad įprastų Barong šokių atsisakyta.
Dešimt dienų Balyje aprimsta darbai - visi švenčia. Stoja pilnatis, o tai geriausias laikas melstis, tad Kuningan šventei, užbaigiančiai šį laikotarpį, rengiamasi ypač kruopščiai. Didelis dėmesys skiriamas geltonai spalvai: kai kurios dekoracijos, rūbų detalės, netgi ryžiai geltonos spalvos.
Kuningan dieną, tai yra tuo laiku, kai dievai palieka Žemę, jiems ruošiamos specialios dekoracijos, simbolizuojančios skydą, ietis ir dovanų maišelį. Su geriausiai linkėjimais. Dabinami namai, jų prieigos, šventyklos, netgi automobiliai ar motoroleriai, nes tikima, kad absoliučiai visi privalo būti pasipuošę išleistuvių dieną. Ryte visi meldžiasi namuose, vėliau - purose. Neša, veža maistą ir pinigus dievams, nes šventė baigiasi gana anksti. Apie vidudienį dievai iškeliauja. Žmonėms lieka laukti jų sugrįžtant rugpjūčio mėnesį.