„Baliaus Savojoje“ kostiumai atspindi ne tik moters, bet ir vyro svajones...

Jau keletą metų iš eilės Kauno valstybinis muzikinis teatras sezono pradžioje žiūrovus kviečia į naują spektaklį, todėl nenuostabu, kad teatro gerbėjų ir šį kartą laukia intriguojanti premjera.  Afišos jau skelbia naująjį teatro pastatymą ir spalio 3 d. kviečia į retro stiliaus puotą – Paulo Abrahamo operetę „Balius Savojoje“.

Scenografiją, kostiumus ir grimą nesenstančiu retro koloritu kuria puiki šio stiliaus meistrė, dailininkė Kotryna Daujotaitė, kuri, nepaisant jauno amžiaus, susikrovusi įspūdingą statytų spektaklių bagažą.

Teatro vadovas Benjaminas Želvys įsitikinęs, jog naujasis pastatymas – puikus įrodymas, kad galima sujungti meną ir pramogą, patraukti įnoringąjį elitą ir patikti plačiajai publikai.

Spektaklio statytojai su teatro artistų trupe kuria visais atžvilgiais efektingą spektaklį, pulsuojantį gyvenimo džiaugsmu, stilingą, veržlų, puošnų, siautulingą, sklidiną humoro, šokių, improvizacijos... Ypatinga bus ne tik visa spektaklio atmosfera, bet ir pati scenografija, kvepianti lengva ano laikmečio stilizacija, kai žaidžiama formomis, spalvomis, nuotaikomis, šviesa, lengvumu ir linijos grakštumu.

Kalbėdama apie spektaklio apipavidalinimą, dailininkė Kotryna Daujotaitė nuklydo į XIX – XX amžių sandūrą, kai meno srityse išpopuliarėjo art nouveau stilius. Ši meno sritis kiekvienoje šalyje buvo kitokia. Italai ją vadino belle epoque, vokiečiai, latviai – jugendstil, rusai - modernu, o austrai, lenkai, lietuviai – secesija.

„Tai vienas žaviausių laikotarpių architektūroje, madoje, dailėje ir šiame pastatyme aš džiaugiuosi galimybe pasinerti į tą laikmetį – užsidegusi kalbėjo K. Daujotaitė neslėpdama, kad lengvumas, grakštumas, perregimumas, augalų motyvai atsispindi ir operetės „Balius Savojoje“ dekoracijoje.

„Kauno muzikiniame teatre darbuojasi fantastiški savo srities profesionalai, kuriems nėra žodžio neįmanoma. Sudėtinga secesinė ornamentika atgyja metalo konstrukcijose ir aš tikiuosi darnios visumos. Aš džiūgauju, kad pagaliau – secesija, kad jau keturiasdešimtas spektaklis mano biografijoje, kad tai Kauno muzikinis, kuriame jau ne kartą darbavausi. O kostiumai - tai „Didysis Getsbis“ (Francis Scott Fitzgerald). Moteriškumas, paslaptis ir pažadas. Kostiumai atspindintys moters, o sykiu vyro svajones. Moteris graži ir geidžiama. O su tokiomis meistrėmis kaip teatro siuvėjos gali drąsiai eksperimentuoti ir tikėtis paties geriausio rezultato. Svarbiausia, jog gali pasitikėti.“ – gražių žodžių negailėjo visiems scenoje nematomiems, bet daug širdies ir triūso į spektaklį įdedantiems savo pagalbininkams dailininkė.

Paprašyta smulkiau papasakoti apie ypatingas detales, mažmožius ir kitokius dalykėlius, padedančius sukurti prabangos, lengvumo, nerūpestingumo ir „šampano purslų“ įspūdį, K.Daujotaitė atsargiai praskleidė paslapties šydą: „Stiklas, stiklas ir dar kartą stiklas, na ir metalas. Dekoracija sudėtinga. Tarkime, asociacija į atodūsį, tačiau, kad scenoje tai išgautum, reikia labai didelių pajėgų.

Kostiumuose dominuos šilkas, šilko aksomas, krepas, gal kiek holivudiška mados linijos interpretacija, pabrėžtas moteriškumas. Na ir plunksnos, plunksnos, kurias su vargu, bet sėkmingai „sugaudė“ pastatyminė dalis. Na, o atributiką bandom rasti autentišką: lazdelės, telefonai, fotoaparatai. Tokie kiekiai neleidžia atsikvėpti, nei man, nei kūrybinei grupei. Viltingai laukiu bendro rezultato, nes teatro stebuklas visada yra bendrų pastangų, idėjų ir talento kvintesencija.“