Bažnyčios-tvirtovės Transilvanijoje, kurios iki šiol stebina net vietinius gyventojus

Įtvirtintos bažnyčios Transilvanijoje, nuo XIII a. iki XVII a. statytos Transilvanijos saksų. Septyni kaimai pietų ir pietų-vakarų Transilvanijoje įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą, tačiau turistai gausiai lankosi ir aplinkinėse gyvenvietėse, kur be architektūrinio paveldo atsiveria nuostabios galimybės pasimėgauti kvapą gniaužiančiais gamtos vaizdais ar autentiška Rumunijos kaimo atmosfera.

Taip pat skaitykite: Norvegijoje statomas neįprastas viešbutis

arba: Horezu vienuolynas - Rumunijos įžymybė, sauganti šimtametes paslaptis

Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!

Pagrindinis Transilvanijos kaimo objektas tai akmeninė romaninė arba gotikinė gynybinė bažnyčia – dažniausia įsikūrusi ant kalvos, turinti stiprias sienas, mažus langelius-šaudymo angas, aukštus bokštus (kartais papildomą ir virš presbiterijos, gynybines palėpes (kartais – net kelių aukštų), medinius prieangius.

Be to, bažnyčią, lyg tikrą tvirtovę, supo gynybinės sienos (dažnai tai buvo dvigubas ar net trigubas gynybinis žiedas su aukštais bokštais). Vidinėje sienų pusėje dažnai būdavo ūkiniai ir gyvenamieji pastatai, sujungti sudėtinga medinių galerijų, išorinių laiptų bei tiltų sistema, kuri galėjo apsaugoti žmones ir jų turtą antpuolių metu.

Gynybinė sistema buvo vystoma palaipsniui, pagal tuometines galimybes bei turimus resursus. Pradžioje buvo tvirtinama bažnyčia, galiausiai – statomos sienos ir jų bokštai.

Vokiečiai į Transilvaniją atvyko XIII amžiuje pakviesti Vengrijos karalių. Ši teritorija buvo pavojinga daugiausiai dėl už Karpatų gyvenančių priešų. Pradžioje tai buvo mongolai (jie keletą kartų nusiaubė Transilvanijos teritoriją XIII a.), vėliau – vietinių valstybių (iš jų svarbiausia buvo Moldavijos kunigaikštystė) ir, galiausiai, Osmanų imperija.

Dėl šios priežasties svarbiausiu veiksniu, užtikrinančiu gyventojų saugumą bei išgyvenimą, buvo įtvirtintų pastatų statymas, kurie galėtų suteikti prieglobstį pavojaus atveju. Geriausiai tam tiko specialiai tvirtinamos mūrinės bažnyčios. Jas pradėta statyti jau XIII amžiuje.

Daugelis jų, pastatytų santykinai nedidelėje teritorijoje, išliko iki šių dienų bei išsaugojo savo pagrindinę – kulto – funkciją, nors dėl vokiečių sumažėjimo XX a. amžiaus antroje pusėje pasikeitė šio regiono gyvenimo būdas bei įpročiai. Šios bažnyčios – tai kaimų centrai. Vietovės išsaugojo viduramžiams būdingą topografiją.

Šiomis bažnyčiomis rėmėsi ir kitos Transilvanijos etninės grupės – rumunai ir šekleriai, statydami daugiau ar mažiau panašius objektus (pavyzdžiui, šeklerių kaimas Darjiu). Kai kuriose bažnyčiose išliko saugomos gotikos ir baroko laikų kultūros šedevrai – altoriai bei paveikslai.