- Kažkada teatrinį sezoną prilyginote kalnui, kurio viršūnę pasiekus suvoki, jog užsibrėžtas tikslas pasiektas. Ar taip atsitiko ir šį kartą, pasibaigus dar vienam teatriniam sezonui?
- Neatsiimu savo žodžių. Greičiau atvirkščiai – dar patikslinsiu, jog kiekvienas sezonas ne paprastas kalnas, bet vis aukštesnis ir statesnis, turintis daugiau aštrių briaunų, vingiuotų takelių, kliūčių ruožų, kuriuos teatro kolektyvas sėkmingai įveikė ir šį kartą. Todėl sezonui pasibaigus, tikrai galime lengviau atsikvėpti.
- Kuo šis sezonas skyrėsi nuo ankstesniųjų?
- Nepaprastai intensyvus, sėkmingas, produktyvus, tiksliai suplanuotas ir šiek tiek trumpesnis nei įprastai. Dėl numatytos salės renovacijos savo darbo vietas turime užleisti statybininkams. Beje, skirtingai nei kiti teatrai, salės nebuvome uždarę nė vienai dienai, nors sulaukėme patarimų tai padaryti, kad statybininkai galėtų ją iš pagrindų atnaujinti. Bet juk po mažas erdves operų ar operečių laikinai neiškaišiosi, per 300 darbuotojų į gatvę neišvarysi. Todėl pas mus statybininkai dirba tik tuomet, kai teatras atostogauja. Žinoma, dirbant tokiu ritmu problemų atsiranda daugiau: dirbti teks dieną - naktį, bet per tris mėnesius didelius darbus padaryti galima.
- Teatrui vadovaujate nebe pirmus metus, jį vadinate savo antraisiais namais. Ar galėtumėte prisiminti svarbiausius praėjusio sezono kūrybinius įvykius, kurie įvyko šiuose jaukiuose
namuose?
- Tęsdamas kelerių metų tradiciją, šį kūrybinį sezoną Kauno valstybinis muzikinis teatras taip pat pradėjo premjera. Tik šį kartą ne spektaklio, o naujos koncertinės programos, kurioje skambėjo žinomų ir retesnių sceninių vokalinių kūrinių interpretacijos, lietuvių kompozitorių kūrinių fragmentai, liaudies dainos, netikėtos žinomų melodijų aranžuotės, nuspalvintos simfodžiazo ir folkdžiazo intonacijomis. Teatralizuota, scenos ir šviesos efektais nuskaidrinta programa, kurioje dalyvavo beveik visas teatro kolektyvas, pranoko visus lūkesčius, kitaip traktuojamą lietuvišką muziką puikiai įvertino žiūrovai.
Sėkmingos buvo ir gyvenimo bei kūrybos jubiliejus drauge su žiūrovais mininčių teatro solistų, naujametinio bei kitų kolektyvo rengiamų koncertų programos. Manau, mūsų gerbiami žiūrovai pritaria teatro nuostatai suteikti galimybę pasireikšti jauniems, gabiems talentams. Teatro trupei pasipildžius jaunais solistais, atnaujinome devynerius metus gyvuojančios, tačiau publikos mėgstamos Imre Kalmano operetės „Grafaitė Marica“ atlikėjų sudėtį.
Kad jaunieji kolegos įgytų kuo daugiau vokalinės ir sceninės patirties, jiems padeda ir juos “prižiūri” teatre vokalo pedagogu dirbantis vienas žymiausių šalies bosų, profesorius Vladimiras Prudnikovas. Beje, gegužės 4 dieną profesorius žiūrovui pateiks 2 dalių muzikinį spektalį "La zarzuela Espanola!” (Ispaniškoji sarsuela!), kuriam pats parašė libretą ir yra šio spektaklio režisierius bei muzikinis vadovas. Pripažintas vokalo pedagogas prof. Vladimiras Prudnikovas, kviesdamas pasigrožėti jo inspiruotu spektaliu, jį pristato kaip margaspalvio turinio, formos ir muzikos stiliaus įvairovės kupiną reginį, kuris tenkins pačių įvairiausių publikos sluoksnių muzikos skonį - nuo Madrido pasilinksminimų kvartalams skirtų reginių iki pripažintose Ispanijos teatrų scenose statomų veikalų.
O sugrįžus prie praėjusio sezono miela pasidžiaugti, kad milžiniško pasisekimo sulaukė pirmoji sezono premjera - kompozitoriaus Franko Wildhorno miuziklas „Karmen“, kurį pastatė režisierius Kęstutis S.Jakštas, dirigentas J.Janulevičius, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, choreografai Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis. Jį iki metų pabaigos spėjo pamatyti apie 15 000 žiūrovų. Manau, jog spektakliui sėkmę atnešė gvildenama laikui nepavaldžios laisvos meilės tema, žmonių tarpusavio santykiai, kurių raida kreipiama gerokai šiandienai artimesne linkme ir mūsų dienomis vykstantis veiksmas. Svarbiausias šio pavasario kūrybinis įvykis – vokiečių kompozitoriaus Otto Nicolai komiškos fantastinės operos „Vindzoro šmaikštuolės“ premjera.
Nuotaikingą ir šmaikščią istoriją pagal genialiojo anglų dramaturgo Williamo Shakespeare‘o komediją apie seną gobšuolį Falstafą ir jo rezgamas meilės intrigėles Kauno scenoje įkūnijo statytojų komanda iš Italijos: režisierius ir choreografas, įvairių šokio spektaklių, operų ir operečių statytojas Gianni Santucci, platų pripažinimą pelnęs scenografas Alessandro Camera, kurio scenovaizdžiai puikuojasi žymiausiose Europos ir JAV operos bei dramos teatrų scenose, ir spalvingų istorinių kostiumų autorė dailininkė Maria Carla Ricotti, kurios puikiu teatrinio kostiumo stiliaus pojūčiu žavėjosi didžiųjų Italijos teatrų žiūrovai, ji kūrė kostiumus Šveicarijos, Prancūzijos, Čekijos, taip pat Helsinkio, Bilbao, Seulo, Omano, Atėnų, Prahos operų teatrų spektakliams.
Nemažai pastarųjų metų kūrybinių sumanymų ši italų trijulė įkūnijo bendradarbiaudama su garsiuoju prancūzų režisieriumi Arnaud Bernard. Operai „Vindzoro šmaikštuolės“ diriguoja teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius, sugrįžtantis prie operos žanro po kelių itin sėkmingų miuziklų premjerų. Džiugu žinoti, kad teatras turi savo ištikimų gerbėjų branduolį, esame mylimi, vertinami. Ir pas mus žmonės spektaklių pažiūrėti atvyksta iš kitur. Tad teatro žiūrovų salėje retai kada galima pamatyti tuščių vietų.
- Ar galėtumėte išvardinti naujojo sezono spektaklius ir papasakoti, kas laukia žiūrovo, atėjusio rudenį į atsinaujinusį teatrą?
- Be jokios abejonės, taip. Tačiau apie visas staigmenas nenorėčiau kalbėti - telieka žiūrovui šiek tiek paslapties. Sudarydami teatro repertuarą esame vienodai dėmesingi tiek žiūrovui, tiek artistui, todėl profesionaliai bei kūrybiškai galim atsiliepti į reikliausio žiūrovo lūkesčius. Reikėtų pabrėžti, kad tai daryti galime ir glaudžiai bendradarbiaudami su kolegomis iš Austrijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos ar Vengrijos. Bendradarbiavimas su užsienio menininkas tęsis ir ateinantį teatrinį sezoną. Tokio bendradarbiavimo dar neįvardinu, kaip atsiradusios naujos tradicijos, bet galiu pasakyti, jog pirmąją naujojo sezono premjerą, operetę „Kornevilio varpai“ statys ne mažiau garsi menininkų komanda iš Austrijos.
- Esate ne tik teatro vadovas, bet ir Kauno miesto savivaldybės tarybos narys. Ką jums, kaip meno žmogui, duoda buvimas politikoje?
- Būdamas miesto tarybos nariu esu greičiau “ūkvedys”, nei politikas, todėl kažin ar galėtume kalbėti apie kokią nors apčiuopiamą naudą. Tačiau dirbdamas šį darbą matau miesto nuotaikas, žinau bei galiu pasigilinti į projektus, kurie rengiami, kartu prisidėti ir prie Kauno kultūros puoselėjimo. Pagaliau, turiu puikią galimybę išsakyti savo nuomonę ir džiugu, kai į ją įsiklausoma.
