Taip pat skaitykite: Kuriose šalyse sunkiausia „sugerti“ su vietiniais gyventojais?
Ir nieko keisto, mat nuo seniausių laikų Biržai ir jo apylinkės garsėjo aludariais, o kaimuose alų virdavo kone kiekvienas pagal savo, tik sūnums perduodamą technologiją. Beje, alaus pramonės svarbą biržiečiai įrodė po 1704 m. po mūšio su švedais, kurio metu buvo beveik sunaikintas visas miestas – pirma buvo atstatyta alaus darykla, o ne miesto rotušė.
Be to, dar tuomet buvo išleistas įstatymas aludėms tiekti palankiomis kainomis tik geros kokybės alų, kurio aludariai laikosi ir iki šiol, tad susiformavusi aludarystės kultūra saugoma ir pristatoma kitiems. Mieste veikia trys tokios edukacinės programos, kurios išties vertos dėmesio, ypač, kai kainos nesikandžioja – maždaug pusantros valandos pažintinė ekskursija ir degustacija kiekvienoje aludarystę pristatančioje programoje vienam jos dalyviui atsieina maždaug nuo 18 iki 30 litų, tiesa, jos organizuojamos tik grupėms.
Etnografinis alaus veidas
Biržuose veikia net 6 alaus daryklos, o pirmoji datuojama jau XVII a. Vis dėlto, pažintis su krašte gyvomis aludarystės tradicijomis dažniausiai prasideda po 1682 m. statytos (bet vos po 20 metų sugriautos, o atstatytos tik 1988 m.) įspūdingos bastioninės pilies rūmų skliautais. Toks miesto iškilimas nestebina, mat Biržai ilgą laiką priklausė Radvilų didikų atšakai, kuri buvo ne tik tituluojama Šventosios Romos imperijos kunigaikščiais, bet ir buvo nuolat įsitraukę į LDK politinį ir kultūrinį gyvenimą bei buvo sukaupę didžiulius turtus – vien Vilniuje skirtingais laikotarpiais turėjo net devynias rezidencijas.
Be to, Biržai visada buvo svarbus karinis miestas – tai pagrindinė Lietuvos gynybinė tvirtovė Livonijos-Lietuvos karo metu ir per karus su Švedija, tad pilies kompleksas čia atsirado neatsitiktinai. Dabar Biržų pilies reprezentaciniuose rūmuose įsikūrusi viešoji biblioteka, krašto muziejus „Sėla“, restoranas ir rengiama krašto aludarystės tradicijas pristatanti edukacinė programa suaugusiems „Žaldoko alus“. Jos pavadinimas kilo nuo režisieriaus Boriso Dauguviečio pastatytos pjesės „Žaldokynė“ veikėjo Jokimo Žaldoko, kurio prototipas Jurgis Žaldokas ir išmokė B. Dauguvietį virti alų.
Ekskursijas pasitinkanti gidė Rima Binkienė kviečia į rūmų rūsyje esančią programai skirtą, 18 amžiuje vykusius Šiaurės karus pergyvenusią salę, kurioje galima pamatyti bei išbandyti (malant miežius dainuojama malimo daina) senuosius alaus gamybai naudotus įrankius, rakandus naudotus nuo miežių pasėjimo iki alaus rūginimo – ekspoziciją „Senoji aludarystė“, bei sodina prie linine staltiese padengto stalo.
Čia programos dalyvių laukia ne tik alaus, patiekiamo su sūrio ir duonos užkandžiais, degustacija, bet Šiaurės Lietuvos etnokultūros savitumą padedantis pajausti folkloro ansamblis. Jis programos dalyvius ne tik pasitinka daina, bet ir moko senųjų krašto užstalės dainų, sutartinių, groti su vienu iš seniausių, archaiškiausių iki šių dienų išlikusiu šiaurės Lietuvos muzikos instrumentu – skudučiais, pūsti ragus bei vis kviečia kartu padainuoti ir pašokti. Tiesa, pagrindinė daina – biržietiškas alaus himnas, o baigus skudučiavimo „kursus“ – iš svečių formuojamas skudučių kolektyvas.
2001 m. muziejininkės Snieguolės Kubiliūtės iniciatyva sukurta programa savo piką „išgyveno“ 2008 metais, o 2013 metais sulaukė virš 350 „Žaldoko alaus“ edukacinę programą aplankiusių grupių, kurios, R. Binkienės teigimu, taip, per alų geriau susipažino su Biržų krašto tradicijomis. Beje, pasak ekskursijų vadovės, programa ypač lanksti, mat vasarą ją galima suorganizuoti priešais pilies rūmus, o pratęsti patiems čia pat esančiame restorane.
Be to, esant norui, prieš prasidedant programai galima aplankyti ir 25-ias muziejaus sales. Ekskursijas galima pravesti ne tik angliškai ir rusiškai, bet, esant norui, ir kitomis kalbomis, tačiau taip prarandamas ypač savitas krašto dvasią pajausti padedantis tarmiškumas, kuris ryškiausiai pastebimas prie bendrinės lietuvių kalbos pripratusiems lankytojams.
Tiesa, krašto istoriją iš naujo atranda ir vietiniai gyventojai, mat vis daugiau žmonių programą pritaiko savo šventėms, – ar tai būtų jubiliejus, ar netgi vestuvės, o kad kažką savito atrasti išties įmanoma, rodo ir R. Binkienės posakiai apie tenykštį alaus virimą: „Juokiuosi sakydama, kad žurnalistai alų verda, o Biržuose alų daro.“
Senasis-naujasis alaus darymo būdas
„Įvažiavai į Biržus – tai ir prasideda alaus kelias“, – pasakojimą apie vieną iš seniausių alaus daryklų Lietuvoje, įkurtą dar 1686 metais Liudvikos Karolinos Radvilaitės nurodymu – „Biržų alaus“ daryklos istoriją dėstyti pradeda jos gamybos meistrė Astra Normantienė.
Pirma alus Biržų krašte buvo verdamas 8 amatininkų cechuose, kol pastebėta, kad tai ypač pelningas verslas, tad buvo įsteigtas bravoras. Šis daug kartų keitė savininkus, o iki 1923 metų jį valdė paskutinis Tiškevičių kartos atstovas Petras Variakojis.
2013 metais apie 4 500 žmonių sulaukusi pažintinė ekskursija po alaus daryklą ne mažesnėms nei 15, bet ne didesnėms nei 50 žmonių grupėms prasideda nuo pasakojimų apie šios alaus daryklos istoriją bei senąsias alaus gamybos technologijas. Pavyzdžiui, anksčiau alaus atšaldymui buvo naudojami iš šalia esančios upės ištraukti ledo luitai.
Nors dabartinės daryklos turimos technologijos kur kas pažangesnės, tačiau ši alaus darykla vis tiek dvelkia senove, mat stengiamasi kuo mažiau atitolti nuo senųjų aludarystės metodų, kadangi, pasak A. Normantienės, „nauja gali padaryti greitai, bet kaip tik sunkiau išlaikyti seną.“ Tai matoma ir pirmajame alaus gamybos kelio etape – virimo ceche, kuriame per kartą įmanoma išvirti iki 30 tonų.
Vėliau ekskursija traukia į 2004 metais pastatytą alaus misos fermentacijos cechą – vietoj atvirų alaus talpyklų atsirado uždaros, tačiau darykloje vis tiek jaučiamas stiprus mielių kvapas. Ekskursija turinti praeiti visus alaus virimo etapus, tad kitas sustojimas – alaus rūginimo cechas, kur didžiuliuose bidonuose lengvas alus rūginamas nuo 6 iki 12 parų, o stipresnis jau nuo 12 iki 20 parų.
Tuomet keliaujama į alaus brandinimo cechą, kur lengvesnis brandinamas nuo 15 iki 30 dienų, o stipresnis net virš 45 parų, nors, kada alų iš tiesų galima išpilstyti, visada sprendžiama laboratorijoje. „Kaip vyras turi subręsti gerti alų, taip ir mes jauną alų pumpuojame į brandinimo rūsį“, – juokauja A. Normantienė. Beje, einant iš vieno cecho iš kito, jaučiamas šaltis, nes tai būtina sąlyga gero alaus išvirimui, o į senus rūsius ir taip sunkiai prasiskverbia šviesa ir šiluma.
Priešpaskutinė alaus kelio stotelė – išpilstymo cechas, kur alaus pripildyti buteliai nenutrūkstamai veja vienas kitą. Nors atrodytų, kad alaus išpilstymas turėtų būti galinė alaus kelio dalis, tačiau ekskursijos dalyviai išbando ir jo degustaciją, kas lyg užbaigia šį kelią itin organiškai. „Alaus gaminime reikalingas karštis, šaltis ir aludario sąžinė“, – alaus gamybos paslaptis atskleidžia pašnekovė.
Vaišinga degustacija vyksta sovietinės okupacijos laikotarpiu per pastato rekonstrukciją rastoje senosios alaus daryklos laikus – apytikriai 1882 metus menančioje salėje. Čia ekskursantų laukia ne tik vaišėmis nukrauti stalai, bet ir siūloma paragauti net penkių čia pat gaminamų alaus rūšių. Tiesa, kiekvienam degustacijos dalyviui skiriama apie litrą alaus, mat, pasak alaus gamybos meistrės, kiekvienas iš salės turi išeiti savo kojomis ir savo protu. Be to, degustuojamos penkios alaus rūšys kažkuo primena 19 amžiaus Leono Tiškevičiaus atstatyto ir vokiška alaus virimo technika aprūpinto bravoro asortimentą, kurių viena alaus rūšis – „Bavaria“ buvo tokia gera, kad Vokietijoje laimėjo apdovanojimą ir buvo masiškai į ją eksportuojama.
Šiuolaikinė biržietiška aludarystė
Norintiems pamatyti kaip alus verdamas pagal visas moderniausias šiandienines technologijas, siūloma apsilankyti moderniausioje iš lietuviško kapitalo gamyklų tituluojamoje Biržų pakraštyje esančioje „Rinkuškių“ alaus darykloje, kurios vadovai nesikeičia nuo pat daryklos įkūrimo datos – 1991-ais įsteigta sūnaus ir tėvo Petro ir Sigito Kalkių bei jų giminaičio Rimanto Čygo. Viskas prasidėjo gyvenamajame raudonų plytų pastate ir ūkiniame priestate, o bendra tuometinės daryklos teritorija siekė vos 30 arų.
Dabar per metus parduodama apie 12-13 milijonų litrų alaus, gamyklos plotas išsiplėtė dešimteriopai, o senuosius alaus darymo įrankius galima pamatyti čia pat esančiame 2011 metais įkurto ir tais pačiais metais viena iš sėkmingiausių turistų maitinimo įstaigų Lietuvoje pripažintame daryklos restorane įrengtame muziejuje. Čia ne tik pristatoma daryklos istorija, tačiau galima susipažinti su senąja aludaryste - bet jau po ekskursijos po alaus daryklą.
Be to, kalbinta ekskursijų vadovė Alvyda Tamulėnaitė papasakojo, kad savaitgaliais restoranas būna užpildytas ekskursantais, o vakarai kartais baigiasi antrame restorano aukšte susirinkusių žmonių dainomis, kurioms noriai pritaria susirinkusieji ir pirmajame aukšte. Kaip ir visose aludarystės pristatymo programose, atsižvelgiama į kliento poreikius, tad ir čia norimas alaus rūšis galima užsisakyti atskirai, be to, norintys suvenyrų, juos ar įvairaus skonio ir stiprumo pilstomo alaus gali įsigyti šalia esančioje parduotuvėlėje, kas yra siūloma ir „Biržų alaus“ darykloje.
Be to, giros degustaciją renkasi ne tik vairuojantieji, bet ir ištįsos kompanijos prieš tai aplankiusios kitas aludarystės programas. Nors dėl laiko ar jėgų trūkumo tokių žmonių neatsiranda ypač daug, tačiau kalbintų ekskursijų vadovių teigimu, jų vis atsiranda, o kur apsistoti ir ką veikti išties yra – galima aplankyti istorines miesto vietas, paplaukioti baidarėmis, žaisti golfo ir futbolo mišinį montebolą ir t.t.
Toks sunkiai perpasakojamas alaus kelias Biržų krašte, – ten, kur aludarystės tradicijos žinomos nuo seniausių laikų ir gyvuoja iki šiol, ten, kur svetingai sutinkamas ir palydimas kiekvienas užklystantis ir ten, kur jiems pasirinkti išties iš ko.