Kaip visuomet, skubėjome veltui – čia niekas niekur neskuba. Laivas išplaukia pusdienį vėluodamas. Susikabiname hamakus antro aukšto denyje, pirmajame kurtinantis motoro triukšmas – ten tik nueiname į kubriką pietų pavalgyti ir kavos išgerti. Hamakų denyje tankiai. Kai kabinomės, šnairavome vieni į kitus, kad per arti kuriamės ir nepaliekame vieni kitiems privatumo. Bet vietiniai keleiviai rado vietos dar po tris hamakus tarp mūsų įterpti.
Šalia manęs įsitaisė simpatiška indėniškų bruožų moteriškė, kuri vis niūniavo dainas, žvilgterėdama į žodžius, tvarkingai surašytus sąsiuvinyje.
O jau Amazonės platumas... Kai plaukiame arčiau kranto, stebime džiungles ir su susidomėjimu sekame kaimeliuose verdantį gyvenimą – žvejų valtis, geltonas valteles su užrašu „ESKOLA“, plukdančias vaikus į mokyklą. Kartais prie mūsų laivo priplaukia valtelės ir mikliai perduodami kažkokie kroviniai. Kitą dieną, pamačiusi didelį miestą, klausiu savos kaimynės, ar čia jau Belemas.
Ne, pasirodo, kad tai Makarena. Aš suniūniuoju kažkada girdėtos dainos motyvą „Oooo Makarena“. Kaimynė džiugiai juokiasi. Taip draugiškai ir bendraujame, nors viena kitos kalbos nesuprantame. Kitą dieną jau praalkau, nes mes pusdieniu vėluojame, o pietų nebeduoda. Bet Makarenoje laivą tuoj apspito prekiautojai – tiesiasi rankų miškas – iš laivo su dviem realais – nuo prieplaukos, riešutų maišelis ar pyragėlis.
Atplaukus išsikraustyti iš laivo ne taip paprasta, mat atoslūgis ir švartuojamės tolokai nuo kranto. Pirmiausia ištempia mūsų dviračius iš triumo. Mes su jais ir krepšiais ropščiamės į kitą laivą, tempiame dviračius siaurais laiptais viršun ir šiaip taip pasiekiame krantą. Miname vorele su Sigitu priešaky viešbučio ieškoti.
Marylia matė, kad incidentas įvyko dėl pavogto mobilaus telefono – ji pastebėjo bėgantį žmogų, numetusį telefoną. Tikriausiai apvogtasis taip gynėsi. Čia Brazilijos kasdienybė – policininkai sakė, kad brazilai nešiojasi šaunamuosius ginklus kaip europiečiai žiebtuvėlius.
Kelis kilometrus mynėme ta baisia gatve, bet atradome nuostabų viešbutį, lyg rojaus salą tarp šiukšlynų, su baseinais baseinėliais, kaskadomis, žydinčiais krūmais ir restoranu, įrengtu tiesiog ant Amazonės. Čia ir atsipūsime pora dienelių. Mūsų grupėje permainos – žygį palieka lenkai Adamas ir Zdislavas. Dėkui jiems už puikią nuotaiką, humoro jausmą, įneštą kolektyviškumo dvasią, pakeistas stabdžių kaladėles ir sureguliuotus bėgius.
Beleme prisijungia du nauji keliautojai – tik gaila, kad jie neužsibuvo. Tai Jolanta, kuri kaip ryški kometa nakties danguj sutvisko ir nuskriejo tolyn, ir lenkas Tomašas, gal pora savaitėlių mynęs su mumis, nors ir planavo penkias. Per karšta, - tarė, - ir išskrido į Buenos Aires. Negelbėjo nei šviežios sultys, nei šilko marškiniai, nei jaunų moterų draugija... Atsisveikinus Tomašui, Marylia tapo generolu be armijos, tad džiaugiasi turėdama nors vieną eilinį, kad ir ne lenką.
Mus Beleme labiausiai domina dviračių parduotuvė, kur galima įsigyti atsarginių dalių ir susiremontuoti dviračius – tam prireikia beveik visos dienos. Kitą dieną manęs į triukšmingą ir šiukšliną miestą netraukia – ilsiuosi, mėgaujuosi baseinu ir kondicionieriumi.
Iš Belemo miname gražiu medžiais apaugusiu keliu, judėjimas nemažas: sutinkame ir jaučiais traukiamų vežimų ir karvių bandą genamą keliu, kuri kažkodėl nesibaido mašinų, bet pasibaidė dviratininkės, sustojusios jų nufotografuoti. Ilgai raiti piemenys niurkdėsi po pelkes, besidriekiančias šalia kelio, kol jas iš ten išginė.
Brazilijos šiaurė skurdi – iš pradžių mynėme indėnų rezervatais ir matėme tik palmėmis dengtas jų pašiūres, vėliau atsirado pluktinių molio namelių, o štai kartą apsistojome žymaus dailininko sodyboje, išpuoštoje jo paveikslais ir su turtinga biblioteka terasoje. Anūkės perėmusios estafetę toliau puoselėja sodybą, dailiai mozaikos akmenėliais puošia savotiškas skulptūras.
Lietuviai skundžiasi trisdešimtiniu karščiu, o mums tai kasdienybė – iki trisdešimties, sakome, kad vėsu, iki trisdešimt penkių – normalu, o karščiuojame kaip sirgdami nuo trisdešimt septynių. Minant geriau negu vietoje stovint, vėjelis susidaro. Tvanku ir naktį, nuolat mirkstame prakaite – tik nusiprausi, persirengi ir vėl šlapias. Brazilijos svečių namuose ir kondicionierių nebesimato – tik ventiliatoriai tylą drumsčia, bet nelabai aušina. Tad ir prie kompiuterio sunku prisėsti, prakaitas ant jo laša...
Reti praeiviai ir policininkai vis mus geranoriškai perspėja – neikite ten, nelaikykite mobilių telefonų ir piniginių rankose – perspėjimai buvo ne veltui. Iš Sigito buvo išplėštas mobilus telefonas, bet jis sugebėjo apsiginti ir atsiimti jį.
San Luise su mumis atsisveikina ir buvęs kariškis Tomas – jis mins iki Rio de Ženeiro vienas. Priežasties, kodėl jis taip nusprendė, niekas nežino – tikriausiai jų buvo ne viena. Gal kariškos drausmės mūsų grupėje pritrūko, o gal vienišius keliautojas olandas Markas, kurį net tris kartus buvome sutikę, įkvėpė.
Markas planuoja numinti 21 tūkstantį kilometrų ir aplankyti 26 šalis. Jis kelionę pradėjo Amsterdame ir numynė į Olimpiją, kaip ir mes 2008-aisiais pradėjome olimpinę kelionę į Pekiną Olimpijoje. Šią kelionę jis pradėjo lapkričio mėnesį: iš Amsterdamo numynė į Londoną, o iš ten nuskrido į Los Anželą ir per Šiaurės ir Pietų Amerikas mina į Rio de Ženeirą.
Šiuo savo projektu jis renka lėšas, kad paremtų Rio de Ženeiro lūšnynų vaikus, rūpinasi jų laisvalaikiu ir išsilavinimu (CYCLING FOR STARS). Rio de Ženeiro lūšnynuose gyvena 1,4 milijono žmonių. Jo parama bus skirta Mangueiros lūšnynui.
Dėmesio! Atsisveikinus su mumis Tomui, Sigitas lieka su šešiomis damomis vienas – penkios iš jų mina, o viena vairuoja. Užuojauta jam.
Barreirinhas miestelyje apsistojame jaukiame hostelyje „Casa do professor“ . Šeimininkas, smagus jaunas vyras su puikiu humoro jausmu, išdėstė savo tvarką, kurios privalome laikytis – svarbiausia niekam neatidarinėti vartų, nes bus „paf paf“ ir „money money“. Išties jie visi gyvena užsibarikadavę kaip tvirtovėse – tvoros, vartai su spynomis ar kodais. Netgi ištisos gyvenvietės tvoromis aptvertos
Per išeiginę dieną užsisakome ekskursiją į MARANHENSES kopų nacionalinį parką. Atvažiuoja atviras džipas su suoleliais kėbule, susėdame ir dumiame kosminiu greičiu per smėlynus ir upes, stipriai laikomės įsitvėrę ir saugome galvas nuo tentą daužančių šakų.
Nesibaigiantys smėlynai, milžiniškos kopos, o tarp jų lagūnos, sklidinos švarutėlio vandens - tai žydro, tai mėlyno, tai pilko... Įsigudrinau maudytis jose nenusirenginėdama suknelės, vis tiek akimirksniu išdžiūsti nuo saulės ir vėjo. LENCOIS MARANHESES nacionalinis parkas užima pusantro tūkstančio kvadratinių kilometrų plotą. Lagūnos susidaro slėniuose tarp kopų lietinguoju metų sezonu.
Ne iš karto randu kelią iš Barreirinhas į Tutoia, negaliu patikėti, kad teks minti molio vieškeliu. Bet čia tik žiedeliai, toliau prasideda dulkės, dviratis klimpsta, jį mėto, o galop kelias visai dingsta. Tenka vestis ne vieną kilometrą per smėlynus.
Iš Tutojos į Parnaibą plaukiame laivu. Tai vėl ekskursija už šimtą realų, o realas prilygsta mūsų mielajam litui. Bet norisi kartais pasilepinti ir kojytes pailsinti. Plaukiame Parnaibo upe, skiriančia Maranhao ir Piaui valstijas. Išlipame negyvenamose salose pasivaikščioti po kopas. Su mumis plaukia simpatiškas brazilas teisininkas iš Rio de Ženeiro, tai jis mums padėjo susitarti su šio laivo kapitonu, nes mokėjo šiek tiek angliškai. Angliakalbių žmonių čia itin reta.
Mūsų Ievutė yra virtuozė nakvynių ieškotoja. Ji netgi mieste randa puikias nemokamas vietas palapinėms pasistatyti. Parnaibe įsikuriame šalia sporto centro. Yra dušai, tualetai, baras ir netgi internetas. Ir į baseiną gali už papildomą mokestį nueiti. Ko gi daugiau gali norėti? Ryte su Jolanta papusryčiavę jaukioje kavinėje išminame Luis Corraia link.
Čia išvystame pirmuosius olimpinius objektus ir pasiekiame Atlantą. Smagu atsiduoti jo šiltoms bangoms. Dabar gal pusantro mėnesio minsime per daug nuo jo nenutoldami. Bet pernelyg nesidžiaukime: kur vandenynas – ten ir smėlynai! Tik Sigitui patinka per smėlį minti. O akmenimis grįstiems keliams netgi jo pozityvusis mąstymas nesurado pagiriamojo žodžio.
Po dešimties kilometrų nuo akmenų ir saulės skaudančia galva jau pavargau gręžiotis į retas mašinas – staiga ji pati sustoja. Jaukus džipukas su atviru kėbulu, o kabinoje sėdi vairuotojo žmona su vaikais. Jaučiuosi saugi ir laiminga su užkeltu ant stogo dviračiu įsitaisiusi tarp dviejų vyrų. Nežinau, kaip būčiau radusi kelią tarp tų smėlynų, keturračių išmaltais keliais.
Staiga mano mašina sustoja ir tenka išsilaipinti – tikėjausi rasti miestą, o čia kažkokie smėlynai ir džipų eilės išrikiuotos. Išlipu iš mašinos, pasiimu dviratuką ir mąstau, kurgi toliau man stumtis – ir o stebukle! Už penkiasdešimties metrų išvystu mūsų mašiną su ant lango priklijuotu laišku – pasirodo, kad čia ir yra tas kurortinis miestas ir reikia stumtis ta smėlėta gatve iki vandenyno, kur mes ir apsistojame hostelyje.
Šįkart aš visus pergudravau, kitų sulaukėme tik sutemus. Raimonda su Džan stūmėsi palei jūrą, kietesniu smėliu, Sigitas su Marylia vargo per smėlynus, o Jolanta irgi pavėžėta laukė prie bažnyčios. Tas kurortas išties buvo įstabus, smėliu užpustomos gatvės, nužymėtos vėliavomis, po jį malasi tik bagiai ir keturračiai bei karietos su plačiomis padangomis. Saulei leidžiantis ant kranto šokamas vergų šokis, o paskui kūrenami laužai ir skamba muzika. Vertėjo belstis per smėlynus, kad visa tai išvystum...