Kaip visuomet, skubėjome veltui – čia niekas niekur neskuba. Laivas išplaukia pusdienį vėluodamas. Susikabiname hamakus antro aukšto denyje, pirmajame kurtinantis motoro triukšmas – ten tik nueiname į kubriką pietų pavalgyti ir kavos išgerti. Hamakų denyje tankiai. Kai kabinomės, šnairavome vieni į kitus, kad per arti kuriamės ir nepaliekame vieni kitiems privatumo. Bet vietiniai keleiviai rado vietos dar po tris hamakus tarp mūsų įterpti.

Šalia manęs įsitaisė simpatiška indėniškų bruožų moteriškė, kuri vis niūniavo dainas, žvilgterėdama į žodžius, tvarkingai surašytus sąsiuvinyje.

Tikriausiai mokėsi bažnytines giesmes. Kitos moteriškės mezgė. Aplinkui zuja vaikai. Mes supomės hamakuose, dairėmės į krantus arba kentėme trankią muziką bare, įsikūrusiame laivo gale.
Nijolės Marcinkėnienės kelionės. Brazilija

O jau Amazonės platumas... Kai plaukiame arčiau kranto, stebime džiungles ir su susidomėjimu sekame kaimeliuose verdantį gyvenimą – žvejų valtis, geltonas valteles su užrašu „ESKOLA“, plukdančias vaikus į mokyklą. Kartais prie mūsų laivo priplaukia valtelės ir mikliai perduodami kažkokie kroviniai. Kitą dieną, pamačiusi didelį miestą, klausiu savos kaimynės, ar čia jau Belemas.

Ne, pasirodo, kad tai Makarena. Aš suniūniuoju kažkada girdėtos dainos motyvą „Oooo Makarena“. Kaimynė džiugiai juokiasi. Taip draugiškai ir bendraujame, nors viena kitos kalbos nesuprantame. Kitą dieną jau praalkau, nes mes pusdieniu vėluojame, o pietų nebeduoda. Bet Makarenoje laivą tuoj apspito prekiautojai – tiesiasi rankų miškas – iš laivo su dviem realais – nuo prieplaukos, riešutų maišelis ar pyragėlis.

Atplaukus išsikraustyti iš laivo ne taip paprasta, mat atoslūgis ir švartuojamės tolokai nuo kranto. Pirmiausia ištempia mūsų dviračius iš triumo. Mes su jais ir krepšiais ropščiamės į kitą laivą, tempiame dviračius siaurais laiptais viršun ir šiaip taip pasiekiame krantą. Miname vorele su Sigitu priešaky viešbučio ieškoti.

Gatvė ne itin išvaizdi, žmonės pasišlavę savo namelius, parduotuves ar barelius, šiukšles pila tiesiog kitoj gatvės pusėj. Šmirinėja šunys, dvokia. Staiga čia pat nuaidi šūvis. Aš suklinku, bet mūsų vora nepakrinka, visi mina toliau lyg nieko nebūtų nutikę. Gatvę tuojau užtvėrė policija, bet mus praleido, nebuvome panašūs į šaulius.
Nijolės Marcinkėnienės kelionės. Brazilija

Marylia matė, kad incidentas įvyko dėl pavogto mobilaus telefono – ji pastebėjo bėgantį žmogų, numetusį telefoną. Tikriausiai apvogtasis taip gynėsi. Čia Brazilijos kasdienybė – policininkai sakė, kad brazilai nešiojasi šaunamuosius ginklus kaip europiečiai žiebtuvėlius.

Kelis kilometrus mynėme ta baisia gatve, bet atradome nuostabų viešbutį, lyg rojaus salą tarp šiukšlynų, su baseinais baseinėliais, kaskadomis, žydinčiais krūmais ir restoranu, įrengtu tiesiog ant Amazonės. Čia ir atsipūsime pora dienelių. Mūsų grupėje permainos – žygį palieka lenkai Adamas ir Zdislavas. Dėkui jiems už puikią nuotaiką, humoro jausmą, įneštą kolektyviškumo dvasią, pakeistas stabdžių kaladėles ir sureguliuotus bėgius.

Beleme prisijungia du nauji keliautojai – tik gaila, kad jie neužsibuvo. Tai Jolanta, kuri kaip ryški kometa nakties danguj sutvisko ir nuskriejo tolyn, ir lenkas Tomašas, gal pora savaitėlių mynęs su mumis, nors ir planavo penkias. Per karšta, - tarė, - ir išskrido į Buenos Aires. Negelbėjo nei šviežios sultys, nei šilko marškiniai, nei jaunų moterų draugija... Atsisveikinus Tomašui, Marylia tapo generolu be armijos, tad džiaugiasi turėdama nors vieną eilinį, kad ir ne lenką.

Belemas – viena pirmųjų portugalų gyvenviečių prie Amazonės, įkurtas 1616 metais, dabar tai milijoninis miestas. Jis labai išsiplėtė XIX amžiuje, kai buvo atrastas kaučiukas. XX a. pradžioje beveik 40 proc. viso Brazilijos eksporto sudarė kaučiukas, jam eksportuoti Beleme buvo įrengtas uostas. Kaučiukui išsekus uostas dirba toliau – dabar per jį iškeliauja 800 000 t krovinių kasmet – tai mediena, soja,žuvis, krevetės, riešutai, palmių aliejus.
Nijolės Marcinkėnienės kelionės. Brazilija

Mus Beleme labiausiai domina dviračių parduotuvė, kur galima įsigyti atsarginių dalių ir susiremontuoti dviračius – tam prireikia beveik visos dienos. Kitą dieną manęs į triukšmingą ir šiukšliną miestą netraukia – ilsiuosi, mėgaujuosi baseinu ir kondicionieriumi.

Iš Belemo miname gražiu medžiais apaugusiu keliu, judėjimas nemažas: sutinkame ir jaučiais traukiamų vežimų ir karvių bandą genamą keliu, kuri kažkodėl nesibaido mašinų, bet pasibaidė dviratininkės, sustojusios jų nufotografuoti. Ilgai raiti piemenys niurkdėsi po pelkes, besidriekiančias šalia kelio, kol jas iš ten išginė.

Brazilijos šiaurė skurdi – iš pradžių mynėme indėnų rezervatais ir matėme tik palmėmis dengtas jų pašiūres, vėliau atsirado pluktinių molio namelių, o štai kartą apsistojome žymaus dailininko sodyboje, išpuoštoje jo paveikslais ir su turtinga biblioteka terasoje. Anūkės perėmusios estafetę toliau puoselėja sodybą, dailiai mozaikos akmenėliais puošia savotiškas skulptūras.

Lietuviai skundžiasi trisdešimtiniu karščiu, o mums tai kasdienybė – iki trisdešimties, sakome, kad vėsu, iki trisdešimt penkių – normalu, o karščiuojame kaip sirgdami nuo trisdešimt septynių. Minant geriau negu vietoje stovint, vėjelis susidaro. Tvanku ir naktį, nuolat mirkstame prakaite – tik nusiprausi, persirengi ir vėl šlapias. Brazilijos svečių namuose ir kondicionierių nebesimato – tik ventiliatoriai tylą drumsčia, bet nelabai aušina. Tad ir prie kompiuterio sunku prisėsti, prakaitas ant jo laša...

San Luisas –miestas, primenantis europietišką, išsidėstęs ant kalvų. Pasivaikščiojome po gražų senamiestį, suvenyrų parduotuves, pasėdėjome jaukiose kavinėse, pasiklausėme gatvės muzikos, pailsėjome. Nors per išeigines miestas ištuštėjęs – driekiasi tušti miesto kvartalai, uždarytomis vitrinomis ir langais – nė gyvos dvasios.
Nijolės Marcinkėnienės kelionės. Brazilija

Reti praeiviai ir policininkai vis mus geranoriškai perspėja – neikite ten, nelaikykite mobilių telefonų ir piniginių rankose – perspėjimai buvo ne veltui. Iš Sigito buvo išplėštas mobilus telefonas, bet jis sugebėjo apsiginti ir atsiimti jį.

San Luise su mumis atsisveikina ir buvęs kariškis Tomas – jis mins iki Rio de Ženeiro vienas. Priežasties, kodėl jis taip nusprendė, niekas nežino – tikriausiai jų buvo ne viena. Gal kariškos drausmės mūsų grupėje pritrūko, o gal vienišius keliautojas olandas Markas, kurį net tris kartus buvome sutikę, įkvėpė.

Markas planuoja numinti 21 tūkstantį kilometrų ir aplankyti 26 šalis. Jis kelionę pradėjo Amsterdame ir numynė į Olimpiją, kaip ir mes 2008-aisiais pradėjome olimpinę kelionę į Pekiną Olimpijoje. Šią kelionę jis pradėjo lapkričio mėnesį: iš Amsterdamo numynė į Londoną, o iš ten nuskrido į Los Anželą ir per Šiaurės ir Pietų Amerikas mina į Rio de Ženeirą.

Šiuo savo projektu jis renka lėšas, kad paremtų Rio de Ženeiro lūšnynų vaikus, rūpinasi jų laisvalaikiu ir išsilavinimu (CYCLING FOR STARS). Rio de Ženeiro lūšnynuose gyvena 1,4 milijono žmonių. Jo parama bus skirta Mangueiros lūšnynui.

Dėmesio! Atsisveikinus su mumis Tomui, Sigitas lieka su šešiomis damomis vienas – penkios iš jų mina, o viena vairuoja. Užuojauta jam.
Barreirinhas miestelyje apsistojame jaukiame hostelyje „Casa do professor“ . Šeimininkas, smagus jaunas vyras su puikiu humoro jausmu, išdėstė savo tvarką, kurios privalome laikytis – svarbiausia niekam neatidarinėti vartų, nes bus „paf paf“ ir „money money“. Išties jie visi gyvena užsibarikadavę kaip tvirtovėse – tvoros, vartai su spynomis ar kodais. Netgi ištisos gyvenvietės tvoromis aptvertos

Per išeiginę dieną užsisakome ekskursiją į MARANHENSES kopų nacionalinį parką. Atvažiuoja atviras džipas su suoleliais kėbule, susėdame ir dumiame kosminiu greičiu per smėlynus ir upes, stipriai laikomės įsitvėrę ir saugome galvas nuo tentą daužančių šakų.

Atvykome į smėlio ir vandens karaliją – basi, apsiginklavę tik fotoaparatais ir vandens buteliais nubridome paskui gidą. Jis atrodė kaip tikras teroristas – su kauke nuo smėlio ir saulės akiniais. Ekskursija buvo nuostabi, atrodo, kad pabuvojome Neringoje – tik žymiai žymiai didesnėje ir čia tų kopų niekas taip netausoja – eik kur nori, čiuožk kiek nori...
Nijolės Marcinkėnienės kelionės. Brazilija

Nesibaigiantys smėlynai, milžiniškos kopos, o tarp jų lagūnos, sklidinos švarutėlio vandens - tai žydro, tai mėlyno, tai pilko... Įsigudrinau maudytis jose nenusirenginėdama suknelės, vis tiek akimirksniu išdžiūsti nuo saulės ir vėjo. LENCOIS MARANHESES nacionalinis parkas užima pusantro tūkstančio kvadratinių kilometrų plotą. Lagūnos susidaro slėniuose tarp kopų lietinguoju metų sezonu.

Ne iš karto randu kelią iš Barreirinhas į Tutoia, negaliu patikėti, kad teks minti molio vieškeliu. Bet čia tik žiedeliai, toliau prasideda dulkės, dviratis klimpsta, jį mėto, o galop kelias visai dingsta. Tenka vestis ne vieną kilometrą per smėlynus.

Septyniasdešimt km prastais keliais ir karštyje, atrodo, kad padvigubėja. O ir pasiekus miestelį nuotykiai nesibaigia. Mašina su bagažu ir žinia apie nakvynės vietą turėtų būti kažkur ant pagrindinio kelio nuo penktos valandos. Maluosi po miestelį pirmyn atgal – nėra. Tada nusprendžiu važiuoti per tiltą – pasirodo, kad ten to miestelio centras. Vėl marširuoju pirmyn atgal – nėra. O jau taip norėtųsi kelio dulkes ir prakaitą nusiplauti ir kojytes ištiesti. Vietinis telefono ryšys neveikia. Prisimenu lietuviškąjį telefoną – šįsyk BITĖ išgelbėjo – radau mašiną miesto centre prie bažnyčios, o ne prie pagrindinio kelio, kaip tartasi... Bažnyčios kieme ir palapines pasistatėme.
Nijolės Marcinkėnienės kelionės. Brazilija

Iš Tutojos į Parnaibą plaukiame laivu. Tai vėl ekskursija už šimtą realų, o realas prilygsta mūsų mielajam litui. Bet norisi kartais pasilepinti ir kojytes pailsinti. Plaukiame Parnaibo upe, skiriančia Maranhao ir Piaui valstijas. Išlipame negyvenamose salose pasivaikščioti po kopas. Su mumis plaukia simpatiškas brazilas teisininkas iš Rio de Ženeiro, tai jis mums padėjo susitarti su šio laivo kapitonu, nes mokėjo šiek tiek angliškai. Angliakalbių žmonių čia itin reta.

Mūsų Ievutė yra virtuozė nakvynių ieškotoja. Ji netgi mieste randa puikias nemokamas vietas palapinėms pasistatyti. Parnaibe įsikuriame šalia sporto centro. Yra dušai, tualetai, baras ir netgi internetas. Ir į baseiną gali už papildomą mokestį nueiti. Ko gi daugiau gali norėti? Ryte su Jolanta papusryčiavę jaukioje kavinėje išminame Luis Corraia link.

Čia išvystame pirmuosius olimpinius objektus ir pasiekiame Atlantą. Smagu atsiduoti jo šiltoms bangoms. Dabar gal pusantro mėnesio minsime per daug nuo jo nenutoldami. Bet pernelyg nesidžiaukime: kur vandenynas – ten ir smėlynai! Tik Sigitui patinka per smėlį minti. O akmenimis grįstiems keliams netgi jo pozityvusis mąstymas nesurado pagiriamojo žodžio.

Minant į kurortinį miestą JERICOACOARA kaip tik ir teko paragauti akmenų ir smėlio. Mane kryžkelėje sustabdė jaunuolis ir pasakė, kad dviračiu aš toliau nepravažiuosiu – laukia 16 km akmenimis grįsto kelio ir dešimt km sunkaus kelio per kopas. „O ką gi daryti?“, - naiviai klausiu. Samdykis džipą – atsakymas. Kur čia žmogus tą džipą gausi, kaime jų nesimato, bet kartais pralekia užtamsintais langais nė nedirstelėję į vargšę keliautoją, besikratančią per akmenis.

Po dešimties kilometrų nuo akmenų ir saulės skaudančia galva jau pavargau gręžiotis į retas mašinas – staiga ji pati sustoja. Jaukus džipukas su atviru kėbulu, o kabinoje sėdi vairuotojo žmona su vaikais. Jaučiuosi saugi ir laiminga su užkeltu ant stogo dviračiu įsitaisiusi tarp dviejų vyrų. Nežinau, kaip būčiau radusi kelią tarp tų smėlynų, keturračių išmaltais keliais.

Staiga mano mašina sustoja ir tenka išsilaipinti – tikėjausi rasti miestą, o čia kažkokie smėlynai ir džipų eilės išrikiuotos. Išlipu iš mašinos, pasiimu dviratuką ir mąstau, kurgi toliau man stumtis – ir o stebukle! Už penkiasdešimties metrų išvystu mūsų mašiną su ant lango priklijuotu laišku – pasirodo, kad čia ir yra tas kurortinis miestas ir reikia stumtis ta smėlėta gatve iki vandenyno, kur mes ir apsistojame hostelyje.

Šįkart aš visus pergudravau, kitų sulaukėme tik sutemus. Raimonda su Džan stūmėsi palei jūrą, kietesniu smėliu, Sigitas su Marylia vargo per smėlynus, o Jolanta irgi pavėžėta laukė prie bažnyčios. Tas kurortas išties buvo įstabus, smėliu užpustomos gatvės, nužymėtos vėliavomis, po jį malasi tik bagiai ir keturračiai bei karietos su plačiomis padangomis. Saulei leidžiantis ant kranto šokamas vergų šokis, o paskui kūrenami laužai ir skamba muzika. Vertėjo belstis per smėlynus, kad visa tai išvystum...

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (27)