Jau tapo įprasta skųstis dėl savo darbo. Blogas vadovas, amžini viršvalandžiai, maža alga: visada yra kažkas, dėl ko verta pasiskųsti. Tačiau net blogiausias biuras yra tik gėlytės palyginti su sieros kalnakasių darbu ant Kawah Ijena – aktyvaus 2,6 km aukščio vulkano Rytinėje Javoje, Indonezijoje. Ši vieta greičiausiai turi nemažai panašumų su tuo, kaip Dantė įsivaizdavo pragarą.
Dirbdami šalia aktyvaus vulkano, kur temperatūra viršija 38 laipsnius pagal Celsijų, darbuotojai naudoja metalinius strypus, kad iškapotų sieros gabaliukus. Naudodami keramikinius vamzdelius jie iš pradžių išleidžia dujas, kurios išsiveržia kaip skysta raudona siera, vėliau prisikasa prie geltonų sieros gabalėlių, kuriuos ir siekia ištraukti.
Viena iš problemų, su kuria susiduriama siekiant pagerinti šių darbininkų situaciją, yra ta, kad jie iš esmės yra laisvai samdomi, neturintys tiesioginio darbdavio, taigi vieninteliai jų darbo saugumo standartai yra tie, kurių vyrai laikosi patys – o jų, be abejo, labai nedaug.
Netoli kraterio yra ežeras, kuris iš tolėliau atrodo kaip gera vieta atsigaivinti po sunkios kalnakasybos dienos, tačiau šis įspūdis yra klaidingas. Šis ežeras iš tikrųjų yra 32 laipsnių sieros rūgšties baseinas, kuriame neišgyvena niekas ir kuris tuojau pat nužudytų bet ką, kas išdrįstų į jį įšokti. Pranešama, kad nuo ežero skleidžiamų garų negyvi krenta paukščiai, jeigu praskrenda neaukštai virš jo. Tokiame žiauriame vulkaniniame Kawah Ijen pasaulyje nėra nė minutės atokvėpio.
Šis vaizdingas reginys, dažniausiai matomas naktį, atsiranda, kai vulkano sieros dujos pasiekia paviršių ir užsidega. Dėl degančios skystos sieros atsiranda mėlynai švytinti lava, tekanti žemyn kalnu.
Taigi, Kawah Ijen vulkanas atrodo kaip negailestingas, bet neįprastas ir nepaprastai gražus gamtos fenomenas.