Taip pat skaitykite: Turkijoje šeimą sukūrusi lietuvaitė: tai įvairialypė šalis, kurioje vienodų standartų nėra
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.
Silvija tiki, kad aplankytų valstybių sąrašą papildys dar ne viena valstybė.
- Šiuo metu gyvenate Graikijoje. Kaip nutiko, kad ten atsidūrėte?
Tai, jog esu šiemet čia, pavadinčiau likimu. Gyvenime vieną planuoji, kuri, įsivaizduoji, o nutinka dažniausiai tai, kam buvai pasakęs griežtą „Ne“. Pernai vasarą atvažiavau į Rodo salą padirbėti, nes planuose buvo išvykimas ilgesniam laikui į Kanadą (Working Holiday programa), tai reikėjo truputį pinigėlių bent jau išvykos pradžiai. Planas buvo Rodas – Lietuva trumpam – Kanada. Planas buvo, plano nebėra. Atsirado meilė, supainiojo kelius ir vėl aš čia.
- Anksčiau porą metų gyvenote Ispanijoje. Kokie prisiminimai iš šios šalies?
Ispanija, apskritai, mane „pamokino“ gyvenimo visomis prasmėmis. Neįkainojama patirtis ir įspūdžiai. Prisiminimų, žinoma, daug, bet jie daugiau asmeniški. Esu laiminga, kad man pavyko ne tik studijuoti, bet ir dirbti. Pažinau ir išmokau daug vietinių, knygose nerašytinų situacijų apie pačius ispanus, kultūrą, maistą ir, plačiąja prasme, viską.
Iš kelionių – daug nemačiau. Šiaurės Ispanija, Madridas, Barselona, Tenerifė ir Maljorka. Bet mintyse rezgasi mintis apkeliauti visą šalį, ypač pietinę dalį. Dar vienas planas, kuris nežinau kada, bet bus įgyvendinats – Camino de Santiago. Tai turbūt vienas iš įdomiausių mano prisiminimų – bendravimas su piligrimais. Kadangi gyvenau mieste, kuris yra įtrauktas į Camino (Leonas) ir kurį praeina galybė piligrimine kriaukle pasižymėjusių vaikštuolių, bendrauti teko ne su vienu ir ne su dešimt.
Skirtingi pasakojimai, keistos istorijos, ėjimo patirtis ir nuotykiai iki galo pasėjo norą pačiai išbandyti tą 800 kilometrų kelią. Žinau, kad ta diena ateis. Laukiu jos labai.
- Kokia veikla dabar užsiimate? Kaip jums tai sekasi?
Šiuo metu dirbu turbūt ne savo svajonių darbą, bet dirbu su užsikeltu tiklsu. Trumpai, darbuojuos Rent a Car ofise. Iš esmės, sritis lyg ir pardavimų, bet, atvirai, nejaučiu, kad „pardavinėju“, jaučiu, kad bendrauju, daug bendrauju. Ir, manau, kad sekasi tikrai gana neblogai. Mano ofisas yra viešbučio viduje, pats viešbutis nedidelis (virš 400 žmonių), tai su dauguma spėji susidraugauti, artimiau pabendrauti, galiausiai, ir kontaktais apsikeiti.
- Kaip gimė jūsų aistra kelionėms?
Atvirai – neatsimenu. Tiesiog nuo vaikystės daug važinėjau - su tėvais, su šokių būreliu, su krepšinio mokykla, galiausiai savarankiškai. Prisipažinsiu, kad per turizmo agentūrą esu išvykusi vos du kartus per savo keliavimo karjerą.
Paskutinė tokia išvyka buvo 2007-aisiais metais į Šveicariją, Alpes.
Keliauti savarankiškai tiesiog įaugo, kitaip, atrodo, ir neįmanoma,
nesugebėčiau pritapti prie kažkieno ritmo. Be to, mėgaujuos ieškodama
bilietų, planuodama, skaitydama kur, kas, kaip ir kada. Gana greitai
keliauti man tapo reikalinga kaip šviežias oras, nes kelionės mane
praturtina, pakrauna, atveria platesnius akiračius. Nenustoju mėgautis,
nenustoju norėti.
- Kokia buvo pirmoji užsienio šalis į kurią nuvykote ir kaip jums ten sekėsi? Kokie įspūdžiai?
Kada gi tai buvo... Įtariu, jog ta šalis buvo Lenkija, kadangi turiu ten giminių. O aš buvau dar kūdikėlis, neatsimenantis nieko ir apie tos pirmos kelionės įspūdžius nelabai ką galiu papasakoti.
Pirma kelionė, kurią pati susiplanavau (jei taip galima pasakyti) buvo kelionė į Krymą. Viską, ką turėjau vykstant iš Vilniaus buvo autobuso bilietas Vilnius – Kijevas ir Baltarusijos viza. Daugiau nieko. Staigmenos ir nuotykiai. Bet tai buvo dvi nerealios savaitės, kupinos intrigų ir minčių „o kas bus vėliau”, „o kas manęs laukia rytoj”.
Dar dabar regiu vaizdą akyse, kai tik įvažiavus į Ukrainą, šimtai karvių nusprendė pereiti ganytis iš vienos kelio pusės į kitą. Piemuo pagaliu mojuoja, o autobusas stovi ramiai ir laukia. „Labas, Ukraina”, tą kartą garsiai pasakiau. Regėti skirtumai tarp sostinės ir pravažiuojamų kaimų varė į neviltį. O traukinys iš Kijevo į Simferopolį, buvo tikras iššūkis – žudantis tvaikas, žmonių įvairovė ir neva lova-suolelis kažkur traukinio vagono palubėj. Bet buvo nerealu!
- Kiek iš viso esate aplankiusi užsienio šalių? Kuri paliko geriausius įspūdžius?
- Palyginus su Lietuva - kaip manote, kuri iš jūsų aplankytų šalių buvo pati nepanašiausia į tėvynę? Kodėl?
- Žiemą keliavote po Aziją. Gal galite papasakoti, kokie įspūdžiai iš šios kelionės? Gal buvo kokių įdomių, netikėtų nutikimų?
Keliavau mėnesį. Per tą laiką aplankiau (gal būtų tiksliau pasakyti - apibėgau) 5 šalis – įspūdžių itin itin daug (daugiau galite paskaityti mano bloge, nes reziumuoti yra labai sunku). Viena aišku – per didelis šalių ir vietų kiekis buvo pasirinktas, laikėmės labai intensyvios programos.
O nuotykių būta... Nuo kameros pavogimo iki avarijos, ligoninės, ir siūlių prisiminimui. Bet viskas buvo per daug nuostabu, todėl tiek laimingi, tiek nenusisekę nuotykiai suformavo tą visumą, kurią žodžiais sunkiai nupasakoti.
- Rašote savo kelionių blogą. Kaip gimė idėja blogui? Nuo ko viską pradėjote?
Buvo noras kažkaip įamžinti, įprasminti viską. Kadangi mėgstu rašyti, fotografuoti, tai taip natūraliai ir išsivystė idėja. Tai tam tikras saviraiškos būdas.
- Kaip nusprendžiate kur keliausite toliau – turite kokį nors sąrašą šalių, kurias svajojate aplankyti ar tiesiog darote kaip šauna į galvą?
Na, gyvenime geriausi dalykai nutinka neplanuoti arba ekspromtu...
- Kokias šalis ketinate aplankyti artimiausiu metu?
Dabar sezono galo sulauksiu Rodo saloje (iki lapkričio). O tada... Vizitas į Vilnių. Ir paskui turiu minčių apie Australiją ir Naują Zelandiją. Gal dar Azijoje kur pasimaišyti.