Bandymas apalankyti 17508 Indonezijai priklausančias salas per 3 savaičių atostogas baigtųsi visiška asmenine krize, tiek fizine, tiek ekonomine. Drakono metai pasufleravo puikią mintį. Indonezijoje gyvena didžiausi pasaulyje varanai, vadinami Komodo drakonais. Taigi labai puikus laikas juos aplankyti.
Kadangi atskridau į Džakartą, kuri yra Java saloje, o drakonai gyvena per 3 salas į rytus, puiki proga tuo pačiu apsidairyti, kas tokio įdomesnio yra Java saloje.
Sostinės Džakartos oro uostas primena kurortinį miestelį, o pats miestas su 10 milijonų gyventojų primena košmarą, ypač atskridus iš ramaus, kompaktiško Vilniaus. Vasario mėnesį įdribt į +30 C drėgną klimatą ir dar tokioj žmonių bei automobilių kamšalynėj, ypatingai daug džiaugsmo nesuteikė.
Nepaisant pirmo ne kokio įspūdžio, vis tiek prisiverčiau išeiti pasivaikščioti po miestą. Pastatai visi vienodi, pagal turimą žemėlapį pagrindinės aikštės rasti nesiseka, bežioplinėdama užkliuvau už metalo gabalo, tad abu keliai kruvini. Einu per miestą žliumbdama ir keikiuosi, kodėl aš čia atskridau.
Pastebėjau, kad kelio geriausia klausti moterų, nes vyrai sprunka į šalį. Dažnas nesupranta angliškai. Taupydama laiką, skridau į Džodžakartą, antrą pagal dydį miestą Java salos centrinėje dalyje. Puiki vieta turistui, visiškai kitoks miestas nei sostinė, žymiai daugiau yra ką pamatyti. Pradedant puikiu viešbučiu už 10 USD nakčiai, Ramajana baletu, sultono rūmais ir daugybe įvairiausių vietinių rankdarbių.
Perkant bilietą į Ramajana baletą, į kainą įskaičiuotas transportas, paima nuo viešbučio, parveža atgal po baleto. Pats baletas niekaip nepanašus į mums įprastą, ne tiek daug dirba kojos, kiek rankos ir labai įspūdingi, mums neįprasti kostiumai.
Su sultono rūmais pasisekė mažiau. Per vėlai kelionių gide perskaičiau, kad negalima naudotis vietinių „gidų” paslaugomis. Vienas toks pasisiūlė parodyti kelią, tai „pakeliui” apžiūrėjau kaip gaminamos lėlės šešėlių teatrui, kaip gimsta gražiausi batiko stiliumi dažyti audiniai, kaip daromi papuošalai iš plonyčių sidabro vielučių ir galiausiai, kai pasiekiau sultono rūmus, beliko tenkintis baseino kompleksu, nes sultono rūmai lankytojams jau buvo uždaryti.
Džodžakarta garsi ne tik menais ir rankdarbiais, iš jos galima nesunkiai nuvykti apžiūrėti Prambanano ir Borobuduro šventyklų kompleksus. Prambananas dar vadinamas mažuoju Angkor Vatu (šventyklų kompleksas Kambodžoje), o į ką galėtų būti panaši Borobuduro šventykla, sunku ir pasakyti.
Viena didžiausių pasaulyje Borobuduro budistų šventykla pastatyta maždaug VIII-IX amžiuje. Piramidės tipo 5 pakopų pastatas, dekoruotas akmeninių skluptūrų reljefais. Užsikabarojus ant šventyklos viršutinės pakopos saulei tekant ir sklaidantis rūkui, vaizdas užburia. Atrodo, ir ramybė, ir menas, ir kažkokia vietovės magija - viskas vienoje vietoje.
Netoli budistinės Borobuduro šventyklos yra gan įspūdinga, didžiausia pietryčių Azijoje, Prambanano hinduistinė šventykla. Buvusiems Indijoje ypatingo įspūdžio jinai nepadarys, bet kadangi perkant ekskursiją veža į abi šventyklas, tai visai smagu ir po ją pasivaikščioti.
Kadangi mano kelionės tikslas drakonai, o kelias iki jų dar labai ilgas, daug laiko skirti centrinei Javai neišeina. Randu puikią ekskursiją iš Džožakartos į Denpesarą (jau Bali saloje) su nakvyne ir pakeliui apsilankymu Bromo Tenger Semeru nacionaliniame parke, rytinėje Java salos dalyje. Parkas garsėja ugnikalniais ir aplinkui juos esančia taip vadinama ,,smėlio jūra” arba vulkaninių pelenų dykviete, kuri tęsiasi apie 10 km.
Vargšus turistus, tame tarpe ir mane, išgrūda iš nakvynės vietos 5 ryto ir veža pažiūrėti saulėtekio. Tokiu paros metu dar gana vėsu. Atveža iki aikštelės, iš kur atsiveria graži panorama. Kaip kokiame teatre per premjerą, visiškas anšlagas, žmonių masė, nors ant medžio lipk, kad kažką pamatytum. Jei pavyksta prasibrauti iki pirmų gretų, galima pasigrožėti ugnikalnių kompleksu ir iš Semeru kalno kylančiais dūmais.
Ugnikalniai veikiantys. Man pasisekė, kad savo veiklos aktyviai nedemonstravo, kai aš į juos žiūrėjau. Smagiau prasieti smėlio jūra ir pasivaikščioti miegančio ugnikalnio ketera, nei grūstis minioje pažiūrėti į ugnikalnius iš tolo.
Po pietų autobusas išvyksta į Denpesarą, Bali sostinę. Labai patogu tokiems skubantiems turistams. Nereikia rūpintis nei nakvyne, nei keltu į Bali, nei kaip ryte pažiūrėti į saulėtekį ugnikalnių komplekse.
Išsivežu iš Java salos visai neprastus įspūdžius. Laukia skrydis iš Bali į Sumbava salą. Peršoku Lombok salą, nes bijau, kad kol pasieksiu drakonus, nebeliks laiko juos aplankyti.
Inos Ledkalnynės nuotraukos