Tad ką verta žinoti, pirmą kartą skrendant į Gruziją?
Amą atimantis kraštovaizdis. Tik nusileidus lėktuvu, į akį krenta kartais dramatiški, su siaurais kalnų keliukais ir užslėptais miesteliais, tačiau svaiginantys Didžiojo Kaukazo kalnai su įsirėžusiais kriokliais, snieguotomis viršukalnėmis, siekiančiomis 4-5 tūkst. m. virš jūros lygio ir beveik 500 atrastų urvų. Įstabumo suteikia ir alpinės pievos, ant uolų bokštais dangų remiančios pilys bei senoviniai, kartais ir uolose įkurdinti vienuolynai, sraunios kalnų upės, Juodoji jūra ir jos paplūdimiai, visame pasaulyje garsaus mineralinio vandens Boržomi šaltiniai, ir subtropinis klimatas.
Gruzinai ir svetingumas. „Svečias – tai Dievo dovana“ – byloja gruzinų tautosaka, todėl gruzinai galėtų pretenduoti į draugiškiausių pasaulio piliečių titulą. Čia galima ne tik derėtis su taksi vairuotojais ar bobutėmis turguje, tačiau ir metro stotyje būti palaimintam vienuolio, užsukti į svečius pasimokyti gaminti gruzinišką duoną, tradicinį chačapuri ar paragauti gruziniško naminio vyno. Svetingumą galima patirti ir paprasčiausiai keliaujant viešuoju traukiniu ar taksi – kol pasieksite kelionės tašką, tikėtina, kad gruzinai jau bus pasiūlę apsistoti ketvirtos eilės pusbrolio šeimos namuose! Giminystės ryšiai – čia labai vertinami.
Keliavimas. Jeigu anksčiau šią šalį buvo galima pasiekti tik su persėdimais, „Wizz Air“ jau metus skraidina tiesiogiai į Kutaisio miestą. Iš ten pirmiausiai galima aplankyti didžiausią kurortą ir uostą prie Juodosios jūros – Batumį arba pasiekti Turkiją, esančią vos už 18 km. nuo šio miesto. Batumis išsiskiria kalnais apsupta pakrante su 16 km ilgio bulvaru. Nepamirškite čia užsukti ir į vietinį turgų – jeigu ne apsipirkti, tai bent jau pasigrožėti prieskonių, spalvingų vaisių gausa ir pasiderėti. Arba į analogų pasaulyje neturintį botanikos sodą su unikalia augalija – nuo palmių iš Kanarų salų iki iš Japonijos atvežtų sakurų.
Iš sostinės Tbilisio, kuriame archajiški pastatai, su slaptais sodais kiemeliuose, išsibarstę po visą senamiestį, o bene kiekvieną namą apraizgiusios vynuogės, viešuoju transportu ar vietinių mėgstamomis „maršrutkėmis“ galima pasiekti bet kurį šalies kampelį. Norint daugiau pamatyti ar aplankyti autentiškus kalnų miestelius, galima nuomotis automobilį, tik teks pratintis prie gruzinų vairavimo įgūdžių – daugelis laksto tarsi „Greiti ir įsiutę“ herojai.
Kiekviename Gruzijos regione maistas turi savų ypatumų. Svečiuose patiekalai dažnai pateikiami trimis aukštais: nuo nepadoriai skanaus chačapuri (sodraus, sūroko skonio paplotėlio, užlieto sulguni varškės sūriu, o jeigu tai adžariškas – dar ir su kiaušiniu bei tirpstančio sviesto gabaliuku), charčo (mėsos riešutiniame padaže arba sriubos), lietuviškus koldūnus primenančių khinkali, aromatingų gruziniškų šašlykų, kalmachi (keptų upėtakių), škmeruli (vištienos česnakų padaže), badrijani (keptų baklažanų suktinukai su graikinių riešutų užtepėle), iki vyno, kurio tradicijos siekia jau 8 tūkst. metų. Smaguriams patiks churchkhela – saldumynas, gaminamas iš šviežių vynuogių sulčių, kuriomis apliejami riešutai. Tad pietūs čia užtruks bent kelias valandas, o prie aromatingais valgiais nukrauto stalo išgirsite daugybę tostų – geras tamada (užstalės „vadovas“) tostus pirmiausia pradeda nuo padėkos Dievui, tada dar seka 10-15 padėkų šeimai, šaliai, moterims, motinoms, tėvams, vaikams, meilei, draugystei... Išgirsti juos – tikrai verta!
Kontrastai. Viena vertus, kaip minėtame Batumio mieste, šioje šalyje nestinga modernių pastatų, pasaulinių prekės ženklų, prabangių automobilių, o kita vertus, vos pasisukus į kitą pusę, galima pasijusti it laiko mašina grįžus 20 metų atgal: matosi nusidriekę per visą gatvę, vienus su kitais namus jungiantys plevėsuojantys skalbinių ruožai, gatvėmis birbia „žiguliukai“, šurmuliuoja autentiški vietiniai turgeliai ar šalikelėmis drąsiai vaikščioja naminiai stambūs gyvūnai.