Du miestai tarp Andalūzijos miškų ir kalvų: Ubeda ir Baeza

Maurų pėdsakai Andalūzijoje ryškūs iki šiol. Ispaniją praturtino jų atnešta kultūra, muzikos, meno ir architektūros kūriniai. Alhambra, Generalifė, Kordobos mečetė - tik keletas Iberijos pusiasalio pietuose klestėjusios kultūros lobių, kurių pasižiūrėti plūsta turistai iš svetur.

Keliautojai dažniausiai apsiriboja didžiųjų Andalūzijos miestų ir pakrančių lankymu, tačiau išsinuomojus automobilį galima smagiai pasidairyti po kalnus, gamtos parkus, kaimelius bei miestelius, kur netikėtai užkluptas grožis atima kvapą.

Taip netyčia keliaudama po Chaeną, vieną iš aštuonių Andalūzijos provincijų, atsidūriau Ubedoje ir Baezoje. Šiuos dvyniais vadinamus miestus skiria tik devyni kilometrai kelio per alyvmedžių giraites.

Nors Andalūzijoje gausu mauriškojo palikimo, apie Baezą ir Ubedą to nepasakysi – jų gatveles aptūpę renesansiniai pastatai, kurių dauguma užgimė ispaniškąjį renesanso architektūros stilių ištobulinusio XVI a. architekto Andreso de Vandelviros fantazijose. Jo vardas miestuose dvyniuose skamba garsiausiai.

Šalia vaizdingo Kazorlos gamtos parko įsikūrusių miestų likimą lėmė dvi tuo metu Ubedoje gyvenusios asmenybės – Ispanijos sekretorius Fransiskas de los Kobos ir jo giminaitis Chuanas Vaskesas de Molina. Jie surado, paskatino ir suteikė laisvę Vandelvirai (1505-1575) Ubedą ir Baezą paversti meno kūriniais.

Vaikštinėjant raitytomis Ubedos ir Baezos gatvelėmis tarp pilių, bažnyčių, rūmų, vienuolynų ir akmeninių namų, dar galima išgirsti tylą ir mintimis nubraukti nuo sienų amžių dulkes. Abu renesansiniai miestai 2003 m. įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Ubeda

Alyvmedžių laukų ir Kazorlos kalvų apsuptą Ubedą puošia pilys, kilmingųjų namai ir bažnyčios. Mieste, kur bene kiekvienas namas – architektūros paminklas, susilieja visi stiliai nuo romaninio iki baroko.

Ubedos šaknys mauriškos – ją IX a. įkūrė Abderamanas II. Senamiestį dar juosia 852 m. maurų pastatytos sienos, nuo kurių galima pasidairyti po apylinkes.

Miestus šioje Iberijos pusiasalio dalyje statė ir romėnai. Prieš keletą metų Ubedos gyventojas po savo namu surado romėnų sienas ir atkasė puikiai išsilaikiusius rūsius, menes, apeiginį vandens rezervuarą, šulinį, indų. Dabar jo name veikia privatus muziejus. Nusileidus kelis metrus žemyn siauru koridoriumi atsiveria autentiškos romėnų namo erdvės.

XV a. Mudecharų name (Casa Mudejar) veikia Ubedos archeologijos muziejus, kuriame eksponuojami radiniai nuo neolito iki mauriškųjų laikų. Mudecharais po Rekonkistos vadindavo musulmonus, pasilikusius krikščioniškose teritorijose. Arabiškai „mudajjan“ reiškė „tie, kuriems leista pasilikti“, arba tiesiog „prijaukinti“.

Maurai mokėdavo duoklę krikščionių karaliams, todėl buvo ginami įstatymų, galėjo atvirai išpažinti savo religiją, išlaikyti kalbą, meną ir papročius. Mudecharų meistrai derindavo esamus architektūros stilius su islamiškuoju menu. Tokia musulmoniško ir krikščioniško meno samplaika XII a. virto atskiru mudecharų stiliumi, kurio pavyzdžių Ispanijoje išlikę labai daug.

Viduramžiais Ubedos centras buvo dabartinis San Pablo rajonas, kuriame į Turgaus aikštę žiūri seniausia mieste (XIII a. pradėta ir po trijų šimtmečių baigta) Šv. Pauliaus bažnyčia su Vandelviros suprojektuota koplyčia. Be jos aikštę puošia senoji Rotušė, siaurose gatvelėse įsispraudę žydų namai.

San Lorenzo, Santo Domingo ir San Pedro – dar trys iš vienuolikos viduramžiais Ubedą sudariusių rajonų. Siaurų gatvelių ir aikščių labirinte išdygę trys tais pačiais vardais vadinamos bažnyčios, kurių romantiškiausia ir gražiausia – Šv. Lauryno (San Lorenzo). Šv. Petro (San Pedro) bažnyčia stovi ant senos mečetės pamatų.

Už kelių gatvių pasislėpęs didelis, trijų aikščių apsuptas Šv. Klaros vienuolynas. Seniausi jo kambariai išlikę iš XIII a., naujausi – iš XVIII a. Bažnyčią galima apžiūrėti, bet kitos vidaus erdvės neprieinamos, nes jose gyvena vienuolės.

Vaskeso de Molinos aikštėje stovi trijų geriausių XVI a. Andalūzijos architektų - Diego de Siloe, Adreso de Vandelviros ir Estebano Chametės - suprojektuota Šv. Salvadoro bažnyčia. Joje ilsisi fundatorių Fransisko de los Kobos ir jo žmonos Marijos de Mendozos palaikai, ant sienų abiejose durų pusėse iškalti jų herbai. Vandelviros 1540 m. sukurta šios bažnyčios zakristija – vienas gražiausių renesanso laikotarpio kūrinių Ispanijoje.

Į tą pačią aikštę žiūri ir renesansinė Grandinių pilaitė (Palacio de las Cadenas), taip pavadinta, nes aikštė priešais ją buvo apjuosta grandinėmis. Šią pilį Vandelvira pastatė Chuanui Vaskesui de Molinai. Po Molinos mirties pastatas tris šimtmečius buvo dominikonų vienuolynas, o paskui tapo miesto Rotuše.

Ubedos amatininkai

Ubedos San Miljano rajone gyveno puodžiai. Valensijos gatvėje iki šiol veikia keletas garsiausių Chaeno provincijos amatų dirbtuvių. Čia Paco Tito ir Pablo Tito žiedžia ir į arabiško stiliaus krosnis pašauna molines vazas, ąsočius, dekoratyvines lėkštes. Meistrai dažus gamina ir molį formuoja pagal XVI a. technologijas.

Kita Ubedos tautodailės rūšis – augalinio pluošto kilimėliai. Dailidės šiame mieste gamina spinteles, skrynias, stalelius, kėdes su renesansinio stiliaus elementais.

Baeza

Ant aukščiausios Chaeno provincijos kalvos stovi alyvmedžių apsuptas Baezos miestas. XX a. Andalūzijos poetas Antonijus Mačadas (Antonio Machado) garsino šį miestą eilėmis. Jo namą Cardenal Benavides gatvėje, priešais miesto Rotušę, žymi lentelė su užrašu.

Romėnai Baezą vadino Beatija (Palaimintuoju miestu). Tik VIII a. perėjusi maurams, Beatija virto Baeza. Tai buvo pirmasis 1226 m. karaliaus Ferdinando III iš maurų atkariautas Andalūzijos miestas. Karalius jame apgyvendino kastilų riterius ir pavertė miestą pagrindine Rekonkistos būstine, iš kurios užiminėjo maurams priklausiusią Al-Andalus valstybę.

Baezos istorija siekia VII a., tačiau gražiausi miesto architektūros paminklai užgimė XVI a., Renesanso klestėjimo metu. Tada Baezoje išdygo Katedra, Šv. Marijos fontanas, Šv. Pranciškaus bažnyčia su vienuolynu, 1538 m. įkurtas vienas pirmųjų Ispanijoje ir seniausių Europoje Baezos universitetas.

Amžiaus pabaigoje mieste jau stovėjo trys dešimtys bažnyčių. Tuomet Baezoje gyveno 450 didikų, nors visoje Chaeno provincijoje jų tebuvo 1500.

Gražiausią Baezos aikštę - Plaza del Populo - supa renesansiniai pastatai. Ji taip pavadinta dėl anksčiau čia stovėjusios Populo mergelės statulos, prie kurios prieš mūšius melsdavosi krikščionių Rekonkistos kariai.

Populo aikštėje trykštančio Liūtų fontano statulos atgabentos iš Linares apylinkėse stovėjusio romėnų miesto Kastulo, kuris dar anksčiau priklausė kartaginiečiams. Mergina fontano viduryje vaizduoja Kartaginos generolo Hanibalo žmoną, princesę Imilcę.

Priešais aikštę stovi dviaukštis civilinis teismas ir kanceliarijos pastatas Kasa del Populo, pastatyti XVI a. viduryje. Už visų šešių kanceliarijos pirmojo aukšto durų tada dirbo miesto raštininkai. Dabar šiame name įsikūręs turizmo informacijos centras.

Pažvelgus sunku atspėti, kad kitas šalia stovintis ištaigingas namas kadaise buvo mėsinė. Fasado antrojo aukšto centre tarp balkonėlių iškaltas didžiulis Karolio V herbas. Dabar šiame pastate įsikūręs savivaldybės archyvas ir muziejus.

Aplink kitą, Šv. Marijos, aikštę, kurioje trykšta 1564 m. vandentiekio įvedimo proga pastatytas Šv. Marijos fontanas, susitelkęs beveik visas Baezos architektūrinis paveldas. Priešais fontaną architektas Vandelvira atstatė senosios mečetės vietoje esančią Šv. Marijos katedrą. Jos varpinės pamatuose ir šventoriuje dar galima pamatyti mauriškųjų ankstesnio pastato detalių.
Alyvuogių aliejus ir kiti skanėstai

Ubedos ir Baezos apylinkėse žaliuoja daugiau kaip 70 milijonų alyvmedžių. Iš picual rūšies alyvuogių gaminamas stipraus skonio ir aromato Baezos alyvuogių aliejus - tipiškiausias ir svarbiausias šio regiono maisto produktas.

Prie XIX a suformuoto dirbtinio Lagunos ežero esančioje Lagunos haziendoje veikia Lagunos alyvuogių spaudykla ir Alyvuogių kultūros muziejus. Čia apsilankius galima sužinoti apie aliejaus pramonės istoriją, gavybą, išvysti senovinių ir dabartinių alyvuogių spaudimo prietaisų bei paragauti įvairių rūšių aliejaus. Sode žaliuoja ir vaisius veda daugybė alyvmedžių iš įvairių pasaulio šalių.

Chaeno provincijos virtuvėje dominuojantys lęšiai, paukštienos, kiaulienos ir ėrienos patiekalai, Baezos menkė ar artišokai su skrebučiais retai kada patiekiami be Baezos alyvuogių aliejaus. Juo paskaninama ir populiarioji andalūzietiška gaspačo sriuba.