Kaip ir tikėjausi, Džordžtaune teko užsibūti. Sigitas dvi dienas rinko informaciją internete, skambinėjo į turistines agentūras ir oro uostus, ieškojo optimalaus būdo aplankyti Kaieteur krioklį. Nors mūsų tik dvylika, pasirodo, kad suderinti visų lūkesčius, finansines ir fizines galimybes nėra taip lengva. Galima ten paprasčiausiai nuskristi lėktuvėliu už 145 eurus, pasivaikščioti pora valandų ir tuo pačiu lėktuvėliu sugrįžti.
Marekas, išsirašęs iš ligoninės bei mikroautobusu atvažiavęs į Džordžtauną ir vėl prisijungęs prie mūsų grupės, taip ir padarė. Sigitas, žinoma, ieško ne tokių komfortabilių variantų. Jam magėtų užkopti ten pačiam, pernakvoti prie krioklių ir lėktuvu sugrįžti, bet baugina, ar spėsime su grafiku – juk net tris kartus teks savarankiškai ieškoti laivų ir plaukti aukštyn upe, praėjus slenksčius vėl ieškoti kito laivo – nežinia, ar jis ten bus ir kiek kainuos.
Turizmo agentūrų siūlomi variantai kainuoja nuo 800 iki 500 USA dolerių. Lyg jau buvo pasirinktas variantas už 500 USA dolerių su kelione į vieną pusę lėktuvu, ir aš numojusi ranka išėjau iš pasitarimo – reikia susitaikyti su pensininkės statusu ir džiaugtis tuo, ką turiu: kad sugebėjau čia atsibelsti ir dviratuką dar paminu, o tų ekskursijų bala nematė, nepamatysi juk visko, kas pasaulyje yra, kad ir kaip rūpėtų.
Bet vėliau grupė pakeitė sprendimą – pasirinko skrydį lėktuvu į abi puses už 300 USA dolerių su dviem nakvynėmis ten už 45 dolerius. Bėda tokia, kad lėktuve tik 6 vietos. Taupiausieji ir Sigitas lieka mieste. Kitą dieną Džan atsisako – Sigitas kilniadvasiškai siūlo tą vietą man, bet aš nelabai telpu į savo biudžetą, be to, man atrodo, kad nesąžininga būtų šio žygio sumanytojui ir įkvėpėjui ten nepakliūti ir atsisakau, turėdama viltį, kad grįžus Marekui ir papasakojus apie tas grožybes, Marylia irgi užsinorės nukakti ir suorganizuos pigiausią skrydį.
Turiu prisipažinti, kad aš visiškai nesuprantu, ką vietiniai žmonės sako tuo ypatinguoju karibų anglų kalbos akcentu ir pati skambinėti telefonais ar vesti derybas oro uoste nesiryžtu. Marekas grįžo entuziastingas ir Maryliai pažadėjo grąžinti skrydžio išlaidas, jeigu jai kelionė nepatiktų.
Kitą dieną visi 5 likusieji su Ginto mašina nukankame į oro uostą. Deja, vietų „pigiam“ skrydžiui nebėra, galima tik išsinuomoti visą lėktuvą ir tokiu atveju mums kiekvienam kaina šokteli iki 220 dolerių. Marylia sako, kad kai jie skambino į oro uostą pirmą kartą, buvo kaip tik 5 vietos už 145 dolerius, bet šis variantas buvo atmestas kaip nepatrauklus ir net neviešintas. Praleista ir nesučiupta už uodegos galimybė nebesugrįžta.
Džordžtaune pasenau dar vienais meteliais (o gal atjaunėjau – kas ten susigaudys). Tiek to, prisipažinsiu – suėjo nei daug, nei mažai - šešiasdešimt treji. Taigi smagiai atšventėme mano gimtadienį. Iš ryto, kaip ir dera, galvelė padabinama vainiku, dėl kurio mergaitės vos nenukentėjo (jas vakare grįžtančias su gėlėmis prie viešbučio užpuolė vietinis ne itin profesionalus banditėlis ir apčiupinėjo - jos atsigynė skardžiu riksmu ir atskubėję viešbučio tarnautojai išgelbėjo).
Esu apdovanojama firmine mūsų mašiną gabenusios bendrovės kepurėle ir dar nematytu dideliu spygliuotu širdies formos vaisiumi. Nevykstantys prie krioklio ir Sigitas išsiruošiame į ekskursiją laivu. Iš pradžių valandą važiuojame mikroautobusu, o paskui gal pusantros valandos plaukiame Demeraros upe. Plaukti yra smagu – dairaisi į krantus, vėjelis glamonėja, plaukus kedena.
Pasiekiame Bartikos miestą – jis ramus, karvės sau gatvėmis vaikštinėja, ne toks chaotiškas ir triukšmingas kaip Džordžtaunas, tik žiūrėti jame nėra ką – vienuolyno neradome, iki slenksčių nukakti nespėsime, tad išgėrėme romo į mano sveikatą ir atgal į laivą. Išlipusius iš laivo užpuolė mikroautobusų keleivių medžiotojai. Jų čia daugiau negu keleivių ir jie procentą iš vairuotojų gauna už sumedžiotą grobį. Kiekvienas tempia į savo pusę, Sigitą bandė pagrobti į parankę įsikibusi žavi dama ir tai, atrodo, jam visai patiko...
Dėl mūsų septynių gal pora dolerių kainuojančių bilietukų kokias penkias minutes vyko neįtikėtinos grumtynės. Grįžome sutemus – Sigitas su Marylia dar spėjo nupirkti tortą (vėl kartojasi širdies motyvas), romo, koka-kolos, aš vaisių ir užkandžių. Šventė kaip turi būti – pagal tradiciją skamba „Ilgiausių metų“, Sto liat“ ir „Happy birthday“, o mano širdys suraižomos peiliu - dalinamos į dvylika gabalėlių. Vaisius pasirodė sausokas, o tortas saldus.
Pratupėjau beveik savaitę Džordžtaune ir galiu papasakoti, kad tai triukšmingas ir nešvarus miestas, kur net šaligatvių nėra. Pėstieji, mašinos, arklių traukiami vežimai, motociklininkai ir dviratininkai zuja gatvės viduriu, o šalikelėje vyksta intensyvi prekyba, sustatyti reklaminiai stendai ir mašinos. Grįžę paspaustomis uodegomis iš oro uosto pasaldinome savo gyvenimą ledų porcija – ir tiek to malonumo.
Kitą dieną išsirengėme į ekskursiją po Džordžtauną, nors ir nesu turgų gerbėja, bet nukakome nuo vieno turgaus iki kito, nes daugiau nebuvo kur eiti - žymioji bažnyčia buvo uždaryta. Turguose gali rasti įvairiausių dar neregėtų ir neragautų vaisių, daržovių, šviežios žuvies, skerdienos, odos ir aukso dirbinių, paukštukų giesmininkų, nukopijuotų garsių dizainerių drabužių ir visko, ko tik širdis geidžia.
Bet mano širdis negeidžia to stumdymosi smarvėje ir karštyje - grįžtu į viešbutį su kondicionieriumi ir skaitau apdairiai iš namų atsitemptą knygą – Stefano Cveigo „Vakarykštį pasaulį“.
Per karą Stefano Cveigui dėl kaimyno Adolfo Hitlerio tvarkos teko palikti tėvynę, seną motiną, jaukius namus Zalcburge su visą gyvenimą puoselėtomis rankraščių ir paveikslų kolekcijomis ir emigruoti.
Likimas šešiasdešimt trejų rašytoją nubloškė į Braziliją, kur jis turėjo galimybę pradėti gyvenimą iš naujo ir sulaukė paskutinės savo knygos leidimo, nors tėviškėje jo knygos buvo deginamos ir trypiamos vieningos Europos bei humanizmo idėjos, suteikusios jo gyvenimui prasmę. 1943 su žmona St.Cveigas savanoriškai pasitraukė iš šio žiauraus ir neteisingo pasaulio. Po dvejų metų tas pats atsitiko ir su jo idėjų trypėju. Dar po dešimties metų pradėta garsiai kalbėti apie vieningą Europą, o dabar mes gyvename joje.
Viešbučio personalas Džordžtaune savotiškas. Atrodo, kad jie čia svečiai, o mes drumsčiame jų ramybę. Svečių kambaryje budintis fotelyje gurkšnoja romą visu garsu pasileidęs amerikietiškus filmus. O mes kukliai spaudžiamės kamputyje ir laukiame, kol per dvi valandas jie susiruoš padengti pusryčiams stalą dešimčiai žmonių, vis perklausdami, kiek porcijų dar trūksta.
Keliauninkai nuo krioklių grįžta atsigavę, pailsėję, pašviesėjusiais veidais – ten jie nuskrido lėktuvu, permiegojo draustinyje, o kitą dieną leidosi iki tos vietos, iki kur atplaukiama laivu, ir vėl užkopė atgal, kai kas nepatingėjo dar valandikę pakopti, kad alaus parduotuvėlę rastų. Pabuvojo toli nuo kelių ir triukšmo ramybėje, pajuto didingą gamtos dvasią ir grožį.
Kitą dieną Atlanto pakrante miname Surinamo link. Tai visiškai kitokia Gajana negu matėme pradžioje, kai mynėme savana ir džiunglėmis. Pakrantė tirštai apgyvendinta – dvi dienas tęsiasi miesteliai – vienas pasibaigia, kitas prasideda. Nors pavalgyti yra kur.
Kadangi savaitgalis – nakvynei glaudžiamės mokyklose. Tai aptverta, saugoma teritorija, tad jaučiamės saugiai. Mokykla be langų, ažūru išmūryta siena suteikia pavėsį, vėjelis maloniai vėsina. Nueinu pasisveikinti su Atlantu. Pliaže tik valkatajantys šunys ir tingiai besisupanti ant bangų Lietuvos vėliavos spalvomis nudažyta valtis.
Gajanos vėliavos spalvos tokios pačios – tad man LUKLOS dovanotos skarelės spalvos dera prie gajaniečių galvas puošiančių kepurių. Vanduo drumzlinas, todėl tik pabraidau. Vietinės mokyklos virėja indė, vardu Valentina (jos tėvas Maskvoje studijavo), iškepa mums keksiukų ir skaniai paruošia Sigito nupirktą žuvį. Maloniai praleidžiame vakarą už bendros vakarienės stalo, besiklausydami Valentinos pasakojimų apie Gajanos gyvenimą. Ji nelabai tiki jos ateitimi ir norėtų, kad jos vaikai studijuotų ir gyventų JAV. Čia aktualūs tie patys emigracijos klausimai kaip ir Lietuvoje – o kas gi kurs gražesnę Gajaną?..
Atėjo laikas ir mums atsisveikinti su Gajana. Iš pat ryto skubame prie kelto – kaip visada, skubėjome veltui, nes tų keltų tvarkaraščius ir kitas sienų procedūras išsiaiškinti yra labai sunku. Sėdi sėdi, lauki lauki, bet svarbiausia, kad viskas baigiasi sėkmingai ir mes legaliai keliamės per Koranteino upę, skiriančią Gajaną ir Surinamą.
Suriname, kaip ir Gajanoje, kairiapusis judėjimas, bet tvarkos ten žymiai daugiau. Iš karto į akis krenta švara, kuria Gajana nepasižymėjo. Nebėra šiukšlių pakelėse, keliai tvarkingi, tiesūs, šalia driekiasi nesmirdintys kanalai. Nameliai tvarkingi, šalia puikuojasi gėlynai, dekoratyviniai krūmai. Mačiau net namų su būdingais Olandijai ornamentais. Atrodo, kad patekai į mažytę Olandijos kopiją, tik su kokosų palmėmis ir juodaodžiais.
Iki NIEUW NICKERIE miestelio, kuriame nusprendėme apsistoti, netoli, gal koks trisdešimt kilometrų, bet pasiekiame jį jau sutemus. Pakelėje dar atsigaivinome kokoso palmių pienu – vyrai jau ne blogiau už vietinius moka susidoroti su kokoso riešutais. Kadangi buvome susitarę susitikti parke, tai parke ir įsikuriame – netoli policijos nuovada, policininkai maloniai pažadėjo mus pasaugoti ir savo įstaigos tualetais pasinaudoti leido.
Kartais egzotiškai atrodo ir dviratis, prirakintas prie betoninės žirafos miesto centre. Ilgiau pavakaroti dažniausiai nebeturiu noro – atminu, pasistatau palapinę, nusiprausiu ir miegučio – temsta čia anksti. Ryte iš karto po žemėlapio sueigos išminu. Nors ir nepasižymiu dideliu greičiu, bet atminu su pirmaisiais, ilgai kelyje neužkandžiauju ir nepoilsiauju, smagiau atsipūsti jau tikslą pasiekus.
Šįsyk nakvojame jau laukinėje gamtoje, paminame gal kilometrą nuo miestelio per džiungles iki upelio. Sušokame į jį nusiprausti, bet labai greit išneriame, užgirdę dar kažką nardant vandenyje. Žmonės sakė, kad yra čia kaimanų, bet nieko jie dar nėra užpuolę, o nusiprausti prakaitą ir dulkes vis tiek reikia.
Miname keliu, kurio pakraštyje džiūsta papilti ryžiai, kiti jau tvarkingai susemti į nesibaigiančias maišų eiles. 1949 metais JAV pagal Maršalo planą finansavo mechanizuotą ryžių auginimo schemą, 6000 ha žemės Nickerie apygardoje buvo skirta ryžių auginimui. Nors 1975 metais bendrovė buvo nacionalizuota ir žlugo, bet šioje vietovėje dar ir dabar daugelis pragyvena iš ryžių auginimo.
Sigitas iš žygio aplink pasaulį prisiminė dar vieną puikų nakvynės ieškojimo būdą – patarė Ievutei kreiptis į gaisrines, jie ten nuobodžiauja be gaisrų ir mielai pasidalina su mumis savo teritorija ir dušais. Taigi keletą kartų taip ir darėme, kol kartą vis tik įvyko iškvietimas ir per sirenas negalėjome miegoti.
Į Paramaribą išminame per lietų. Kasdienė devyniasdešimties kilometrų trasa negąsdina – kai kelias geras ir nėra priešinio vėjo bei kalnų, tai nėra sunku. Po pusdienio lietus liaujasi, iškart nusirengiame lietaus skraistes, nes tvanku, matyti net kaip vanduo nuo asfalto garuoja. Mano pasiekimas, kad jau įstengiu pasivyti Sigitą su Marylia ir užsėsti jiems ant rato. Pučiant priešiniam vėjui tai labai praverčia.
Paramaribas, Surinamo sostinė, nustebino jaukumu ir švara. Tai XVII a. pradžioje įkurtas miestas, dabar turintis virš ketvirčio milijono gyventojų – tai pirmas mano matytas Pietų Amerikos miestas, kuris turi savo veidą. Jam būdinga savita olandų-kreolų medinė architektūra – nuostabūs balti keliaaukščiai mediniai namai, papuošti kolonomis ir medžio raižiniais. Miestas pilnas paminklų ir skulptūrų. Jame daug jaukių parkų ir kavinių.
Paskutinė nakvynė Suriname – hostelyje Albinos miestelyje prie Maroni upės. Naktį planuojama romantiška išvyka laivu – žiūrėti, kaip vėžliai deda kiaušinius. Išvykstame apie aštuntą vakaro, sulipame į nedengtą motorinę valtį ir plaukiame daugiau negu valandą. Dangstomės skraistėmis nuo vėjo nešamų vandens purslų, vėsoka.
Pilnatis, žvaigždės didelės ir ryškios. Atplaukę laukiame, kol mūsų vedliai apžiūrės situaciją. Sugrįžę praneša – yra vėžlienė Tortila, tik reikia palaukti, kol ji įeis į transą ir pradės dėti kiaušinius, netrukdyti jai. Kantriai sėdime ant smėlio ir laukiame. Pagaliau nuščiuvę ir susidrovėję sėliname stebėti to sakralaus gamtos akto. Pirmiausia išvystame didžiulę šliūžę, vedančią nuo upės kranto, lyg vikšrinio traktoriaus nuvažiuota.
Vėžlė gal pusantro metro skersmens išsikasusi šulinį savo kiaušiniams, kas keletą minučių išstumia baltus minkštu kevalu kiek didesnius negu teniso dydžio kamuoliukus. Jų sudeda iki šimto penkiasdešimt. Paskui stropiai paskutinėmis letenomis juos užkasa, užlygina vietą, kur tupėjo, ir pavargusi lėtai šliaužia prie upės. O mes begėdžiai veltėdžiai visa tai stebime, gerai, kad nors kiaušinių nevagiame, nors, sako, kad atsiranda ir tokių mėgėjų.
Nors ir kaip keistai skambėtų, bet kitą dieną mes pateksime į Europos Sąjungą - Prancūzų Gajaną ir paskutinę dieną joje vėl susitiksime su vėžliais. Bet apie tai papasakosiu kitą kartą.