Jekaterinburgas (Uralas), Maskva, Nairobis (Kenija), Maputu (Mozambikas), antrą kartą Nairobis (Kenija), Šanchajus (Kinija) – toks lietuvių aktorės, keliautojos, fotomenininkės, rašytojos Eglės Aukštakalnytės Hansen šešiolikos metų gyvenimo, išvykus iš Lietuvos, geografinis žemėlapis.
Šių abiejų knygų pavadinimai tik iš pažiūros giminingi – jie atspindi visiškai skirtingą autorės patirtį, panašiai kaip vos vienos raidės skirtumas tarp Kenijos ir Kinijos, nors tarp šių dviejų kultūrų – didžiulis kontrastas.
Knygoje autorė bando sugriauti šablonišką Kinijos įvaizdį – perprasti priešingą mums kultūrą, kinų įpročius, elgesio ypatumus, suvokti grandiozinius šalies užmojus, įžvelgti, kas slypi už blizgaus paviršiaus.
Jei dar nemokate kinų kalbos ir klausiate, ką reiškia knygos pavadinimas, – skaitykite ir rasite tikslų atsakymą!
„Jei žmogus nori būti laimingas, privalo nuolatos keistis“, – teigė kinų išminčius Konfucijus. Atvykus į Kiniją man teko nueiti ilgą pažinimo kelią, kad pamatyčiau ir suprasčiau tai, apie ką nerašoma ar garsiai nekalbama, kas slepiama ar draudžiama, labai stengtis, kad įgyčiau vietinių draugų pasitikėjimą, kad jie man atvertų tai, ką žino. Teko keisti savo mąstymo, daiktų ir reiškinių matymo, analizės įpročius, tobulinti ir ugdyti toleranciją.
Pirmą kartą suvokiau, kokia galinga jėga slypi žmogaus įpročiuose. Reikėjo daug kantrybės ir užsispyrimo, kol juos sugebėjau įvardyti, keisti ir reikalui esant atsisakyti tik dėl to, kad gerai jausčiausi svetimoje šalyje. Įpratusi daug keliauti ir keisti gyvenamąją vietą, maniau išmananti, kaip greitai įsikurti naujoje šalyje. Pasirodo, klydau. Kinija įrodė, kad nusistovėjusios taisyklės ir patarimai, kurių iki atvykdama į šią šalį laikiausi, čia negalioja. Teko išmokti matyti žmones, daiktus, reiškinius ne taip, kaip aš moku ar noriu, bet taip, kaip iš tikro yra čia ir dabar.
***********************
Pateikiame leidyklos „Tyto alba“ 2015 m. išleistos Eglės Aukštakalnytės Hansen knygos „Mamahuhu: šešeri metai Kinijoje“ ištrauką.
***********************
Ištrauka iš skyriaus „Puikybės ir tuštybės mugė“
Taip apibendrinčiau naktinį Šanchajaus gyvenimą, klubinėjimą, o klubų čia daug ir pačių įvairiausių. Ludziadzui rajono dangoraižiai ryškiomis neoninėmis šviesomis skrodžia vasariškas sutemas, keičiasi spalvos, reklaminiai vaizdai atsispindi Huangpu upės vandenyje ir išryškina vienas po kito plaukiančius turistinius laivus ir laivelius – skirtingų formų, dydžių, temų, pavadinimų, bet panašiai išpuoštus šviesų girliandomis. Reginys fantastiškas, pritrenkia, ypač tuos, kurie lankosi Šanchajuje pirmą kartą.
Naktinių, spalvomis apšviestų senojo Bundo ir modernaus Ludziadzui krantinių vaizdai įspūdingi. Ir tikriausiai naktį visi pastatai atrodo kur kas gražiau nei dieną. Dar kartą pagalvoju, kad kiekvienas atvykėlis, kad ir kaip būtų banalu, privalo pasiplaukioti vienu iš tų naktinių laivelių ir pasigrožėti senojo Šanchajaus ir naujojo modernaus miesto vaizdais.
Už nugaros skamba malonios ausiai džiazinės improvizacijos, gurkšnojame kokteilius ką tik įsikūrusio restorano „Hakkasan“ bare. Mūsų būrelis šį vėlų vakarą, o gal tiksliau – giedrą vasarišką birželio naktį, labai jau europietiškas ir solidus, švenčiame vieno draugo sėkmę karjeros trajektorijoje ir išvykimą – puiki proga paišlaidauti.
Po fantastiškos „Michelin“ žvaigždutėmis apdovanoto virtuvės šefo Tong Če Hve (Tong Chee Hwee) paruoštos vakarienės iš subtilių modernios Kantono virtuvės patiekalų mūsų laukia staigmena naktiniame klube „Bar Rouge“, kuris įsitaisęs tiesiog virš „Hakkasan“ restorano, viršutiniame istorinio Bundo pastato Nr. 18 aukšte. Patekti į šį klubą šeštadienio naktį iš anksto nerezervavus vietų beveik neįmanoma, visų pirma dėl to, kad jis nėra didelis, turi pastovių klientų būrį ir labai mėgstamas užsieniečių dėl puikios geografinės vietos.
Tranki muzika, cigarečių dūmai, grūstis prie centrinio baro, kur barmenai žongliruoja degančiais buteliais, mini sijonai, apnuogintos baltos, gelsvos, įrudusios ar visiškai juodos didesnės ir mažesnės krūtys, ilgos ir trumpos kojos, aptempti kūnai, veidais varvantis ryškių spalvų makiažas ir beveik nė vieno šokančio žmogaus. Visi kraiposi kas sau arba stebi gundančius merginų šokius prie stulpų ir aplink juos. Olia lia, o aš maniau, kad šokiai aplink stulpą Kinijos Liaudies Respublikoje yra griežtai draudžiami.
Taip, tikro! Šanchajuje „tikras“ prancūziškas šampanas gali būti padarytas iš visokių miltelių, skiediklių ir supilstytas į kaip originalai atrodančius butelius. Labai dažnai pasitaikantis atvejis, vadinamojo šampano suvartojimo kiekis yra įspūdingas. Kartais susimąstau, kiek Prancūzijos Šampanės regionas gali prigaminti tikro produkto visam pasauliui, jeigu tik Šanchajuje „Moët & Chandon Impérial“ briutas, rožinis ar dar koks kitoks yra tiesiog kasdieniškai populiarus. Gal dėl to šampaną perku Europoje arba oro uostuose, tikėdamasi, kad dėl Europos Sąjungos gaminių importo ir eksporto kokybės kontrolės nusipirksiu tikrą gerą produktą.
Grįžkime į naktinį klubą. Staigmena buvo VIP stalas ir šešių butelių šampano „Dom Pérignon“ traukinys, išpuoštas fejerverkais, lydimas gražiausių baro merginų ir profesionaliai asistuojančių padavėjų, tiksliau, skubančių turinio išpilstytojų, naktinio verslo generatorių. Fejerverkų šou ant stalo buvo postūmis susigrūdusiems aplink barą pajudėti ir pakeisti stovėjimo vietą.
Fejerverkai baigėsi tamsiais dūmais ir nosį riečiančiais nemaloniais kvapais, o mūsų dūmuose paskendusi draugija – trys moterys ir penki vyrai, iš kurių vienas visiškai nevartojantis alkoholio, – sulaukė didelio dėmesio staiga nežinia iš kur atsiradusių vietinių verslininkų, kurie tiesė savo vizitines korteles, ir jų merginų. Aš nieko nepažinojau, tik suvokiau, kad mums skirtas šampanas tuoj baigsis.
Gretimą VIP stalą užėmė labai jaunų vietinių žmonių draugija, kuri klubą nušvietė panašiu fejerverkų šou su tokiu pačiu šampanu, paskui dar vienas VIP stalas mišrios publikos. Na, ir prasidėjo varžybos, kas daugiau nupirks, – iniciatoriai ir buvo tie keisti vietiniai verslininkai su vizitinėmis kortelėmis ir įvairių rasių, dydžių ir grožių merginomis.
Alkoholis parduodamas tik buteliais. Pavyzdžiui, butelis „Dom Pérignon“ kainuoja per 500 JAV dolerių, bet tai ne brangiausias baro pasiūlymas, nes šampanas „Ace of Spades“ kainuoja daugiau kaip 1500 JAV dolerių. Berniukai žaisliukai nešiojo šampaną, mergaitės peteliškės raitėsi ant kelių, glaustėsi kaip šilkas aplink VIP stalus nusėdusius vyrus.
Pasirodo, žinomuose Šanchajaus naktiniuose klubuose, tokiuose kaip M2, „Linx“, „Bar Rouge“, „Cirque le Soir“, taip švaistytis pinigais yra įprasta. Perkant šimtus ir tūkstančius dolerių kainuojančius gėrimus ir girdant aplinkinius, galima tapti ne tik labai mėgstamu klubų lankytoju, bet ir gerbiamu verslininku (juk kažkokiu būdu turi tuos pinigus ir uždirbti), žinomu milijonieriumi ar milijardieriumi. Žodžiu, tai vienas iš būdų tapti Šanchajuje žinomu žmogumi.
Kaip supratau, pagrindinis dalykas „Bare Rouge“ – ne šokiai, bet pažintys, savęs parodymas, prisigėrimas kito sąskaita, naktinės kompanionės paieškos. Makabriško pasilinksminimo vieta yra „Cirque le Soir“ naktinis klubas, įsikūręs kitame Bundo istoriniame pastate Nr. 22. Klubas turi net kelias skirtingas scenas, kuriose vyksta egzotiški pasirodymai: nuo sambos šokėjų, klounų, kardų rijikų ir žonglierių ugnimi iki akrobatų ir liliputų pasirodymo. Sukuriamas teatralizuotas maskaradas, o kiekvienas lankytojas jaučiasi to maskarado, kaskart pagal išskirtines vakaro temas vis kitokio, dalyviu.
Čia yra visko, reikia tik laiko, pinigų ir noro visa tai pamatyti, išmėginti, patirti. Pagrindinis kiekvieno naktinio klubo tikslas yra visomis galimomis priemonėmis pritraukti pačius turtingiausius kinus, kurie mėgsta išsiskirti švaistydamiesi pinigais. Jei tai nepavyksta, klubo gyvavimo vidurkis – treji metai.
Ne kiekvienas kinas finansiškai pajėgus ten praleisti savaitgalio vakarą ar naktį, ne kiekvienas gali į jį pasikviesti ar suburti bent kelis draugus. Labai brangus malonumas, nes alus ar koks gaivusis gėrimas kainuoja per 10 dolerių. Ne į visus taip jau paprasta ir įeiti. Manoma, kad tik apie penkis procentus kinų Šanchajuje lankosi naktiniuose klubuose, o įvairūs uždarieji naktiniai klubai aptarnauja tik vieną procentą turtingųjų kinų elito.
Daugeliui kinų naktiniai klubai – brangi, nesaugi pasilinksminimų vieta. Juose siautėja tik turtingi vietiniai nepriklausomai nuo amžiaus, nors į visus įleidžiama tik nuo 18 metų. Labai liūdna, kai pinigais, apsimestine šlove ir apgaulinga laime švaistosi turtingų šeimų nepilnamečiai. Tuštybių tuštybė, kuri labai dažnai baigiasi tragiškai autoavarijose ar perdozavus alkoholio ir narkotikų. Kadangi sukasi be proto dideli pinigų srautai, tai ir pagundų šiame mieste netrūksta.
Įdomiausia, kad užsukus į bet kokio lygio naktinį klubą beveik visuose galima sutikti minią jaunų žmonių. Toks jausmas, kad visi jie pilni, lankomi, žinomi. Tai itin dažnai pasitaikanti apgaulė.
Svarbiausia – sudaryti pastoviai lankomo klubo įvaizdį: vadinasi, šeimininkas tiesiog gali užpildyti laisvą erdvę šokančiais, stovinčiais, geriančiais, besilinksminančiais jaunais kviestiniais žmonėmis, užsieniečiais, kuriems už tai bus sumokėta. Ir dar ne bet kokiais žmonėmis, bet patraukliomis mieste legaliai ar nelegaliai dirbančiomis manekenėmis iš užsienio.
Iki šiol gyvas įsitikimas, kad vietos, kur lankosi vakariečiai, yra geros, populiarios, vertos dėmesio, todėl užsieniečiams ir mokama, kad nuolat lankytųsi, jeigu reikia pagerinti įvaizdį ar pritraukti daugiau pasilinksminimų beieškančios masės. O pagal sutartį keliems mėnesiams atvykstančioms dirbti modeliais merginoms iš užsienio tai vienas iš greitesnių būdų užsidirbti grynųjų, nes beveik visi jų pinigai, uždirbti atrankose, reklamose, prekių pristatymuose, bus paimti, išskaičiuoti jas pakvietusios agentūros.
