Taip pat skaitykite: Lietuvių atradimai Gruzijoje: kuo ši šalis kitokia?
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.
Pirmas vaizdas, kurį pamatau pro langą – ant pastolių dirbantis darbininkas. Gruzinas, išsitiesęs visu gražumu, špakliuoja išorines namo sienas ir į viduje esančius žmones nereaguoja. Tiesa, kartą, bute esant tik merginoms, pabarbeno į langą ir tarsi būdamas šio buto gyventojas pasakė – „merginos, padarykite man kavos“.
Atsikėlęs vien su trumpikėmis, pasirąžau ir einu pasigaminti kavos – vienintelio mano rytinio vaisto. Vandenį kaitinantis boileris namuose neveikia jau trys savaitės, bet anokia čia problema. Svilinant 40 laipsnių karščiui šaltas dušas nebeatrodo kažkuo neįmanomu.
Paskutinius tris mėnesius gyvenu Mardžanišvili rajone, visai šalia žymaus Tamaros tilto. Rajonas yra neabejotinai viena svarbiausių Tbilisio miesto arterijų. Čia pūpso vieną ilgiausių sostinės gatvių – Aghmašenebeli prospektas, kuris pritraukia daug turistų, ypatingai turkų ir iraniečių.
Taip jau nutiko, kad visą vasarą praleidau gyvendamas rajone, kuriame per karščius galima dusti nuo dulkių ir pastatų kaitros. Mardžanišvili yra įsikūręs žemiausioje miesto dalyje, dešiniajame Kuros upės slėnyje, todėl čia visada karšta ir drėgna. Vienintelis džiaugsmas buvo tai, kad gyvenau visai šalia turgaus, o į jį eiti mėgdavau. Ypač rytais, kai miestas tik busdavo, o prekeiviai ruošdavo savo vitrinas dar vienai įprastai šurmulingai dienai.
Vienas iš vietinių draugų kažkada minėjo, kad jeigu kažko nerandi miesto parduotuvėse – eik į turgų. Ten rasi visko. Nuo pusvelčių daržovių ir vaisių vakarui atėjus iki visokių smulkmenų, apie kurias net nepagalvotum, pavyzdžiui, medinių kamuoliukų, kuriuos galima būtų apgaubti aliuminiu, padegti ir žongliruoti su ugnimi.
Mėgstu pasiklysti nežinomose vietose, tiesiog eiti ir mėgautis, pastebėti mažas detales, jas užfiksuoti fotoaparato objektyvu. Tbilisio turgus – pati tinkamiausia vieta tam. Ir nors jau po kurio laiko žinojau turgaus takelių vingius, prie kurio kampo stovi visad besišypsanti gruzinė pardavinėjati svogūnų laiškus ir krapus ar moteris, vis rėkianti parki da naskebi parki da naskebi (plastikiniai maišeliai ir kojinės), tačiau kiekvieną kartą sugebėdavau aptikti naują vietą, pasiklysti iš naujo.
Kartą, vaikščiodami su draugais, įlindome į turgaus gilumą. Eilinį kartą pasiklydome, tiesiog vaikščiojome plačiai atvertomis akimis ir sėmėmės naujų dienos įdomybių. Netikėtai užklydome į vietinę kavinę, kurioje buvo trys stalai su pigiomis plastikinėmis staltiesėmis, dirbtinėmis gėlėmis ir būriu gruzinų.
„O turite kažko lengvesnio pusryčiams?“, paklausiau.
„Mano mielas, čia pusryčių meniu“, - atsakė virėja ir pradėjo sutartinai kikenti su kitomis.
Įžvelgiau ironijos gaidelę, bet nenustebau. Juk čia Gruzija. Fetos sūrio ir šviežiai spaustų sulčių turguje vargu ar rasi.
„Tuomet mums porą kotletų, salotų, ostri ir duonos. Ir dar kiekvienam po alaus, kad lengviau susivirškintų.“, - nusprendžiau.
Kainos čia bene pusiau mažesnės nei kitose užeigose, o aptarnavimas buvo žaibiškas. Atsidarė didelių puodų dangčiai. Su vienu samčiu buvo sukrauta krūva bulvių košės, kitu užpiltas padažiukas, o dar trečiu įmesti kotletai. Užsakymas atėjo bemaž po dviejų minučių. Pagal išvaizdą duočiau daugiausia vieną žąsį, bet skonis tikrai nebuvo toks jau prastas.
Vis naujai ateinantys prekeiviai mus sveikino ir šypsojosi šiek tiek nustebę, maždaug, „ką čia veikia turistai“. Ir aišku pabaigoje vis šūktelėdavo „Dabro pažalovat v Gruziju“. (Sveiki atvykę į Gruziją!).
Nors iš pažiūros turgus neatrodo labai didelis, tačiau iš tikrųjų yra atvirkščiai. Jis yra išskirstytas į keletą dalių.
Vienoje jų – daržovės ir vaisiai, kitoje prekeiviai pardavinėjantys pigius kinietiškus drabužius, kepures ir batus, trečioje – tiesiai gatvėje ant taburetės mėsą pjaustantys senyvo amžiaus gruzinai, o dar kitoje – metalo ir medienos prekeiviai. O kur dar visi tie minėti skersgatviai, kuriuose galima sutikti labai įdomių personų. Arba atvirkščiai.
Yra tokių gatvelių, kurias praeiti gali tik nosį užsidengus. Ten paprastai lūkuriuoja benamių šunų banda ieškanti savo laimikio. Kartais jį gauna, tačiau dažniausiai su visa banda, apsiuostę ir nieko neradę, patraukia savais keliais.
Turgūs Kaukaze gerokai skiriasi nuo mūsų santūrių lietuviškųjų. Čia ne tik aitresni kvapai ir didesni kontrastai. Čia susitelkę ne tik gatvės pardavėjai. Aplinkui jį yra koncentruotai įsikūrusios sporto prekių parduotuvės, o Tsereteli gatvėje viena po kitos nusidriekusios antrų rankų parduotuvės. „Humanos“ tinklo čia nėra, laimingų pusvalandžių taip pat nebūna, tačiau jose tikrai galima rasti kokybiškų ir gerų daiktų, kurių kainos tikrai nenustekens Jūsų piniginės.
Mėgstantiems autentiką, miesto šurmulį ir nenuspalvintus žmonių gyvenimus siūlau aplankyti turgų ir pamatyti jį savo akimis. Čia galima praleisti ne tik pusvalandį savo brangaus laiko, bet ir visą pusdienį. Aplink rasite puikių greito maisto užeigų pasirinkimą, vietinių užeigų alui atsigerti, o visą pažintinę kelionę po turgų vainikuos vietinių prekeivių šypsenos ir entuziazmas.