Amazonijos miškai užima maždaug pusę Ekvadoro teritorijos, tačiau juose pasklidę mažiau nei 5 procentai šalies gyventojų. Peru pasienyje, rytinėje Andų papėdėje tarp Pastazos, Upano, Pautės, Zamoros ir Maranjono upių įsitaisę šuarai save vadina untsuri shuar – kalnų žmonėmis.
Konkistadorai, aukso ieškotojai ir misionieriai šią Pietų Amerikos čiabuvių gentį vadino galvų medžiotojais, nes priešų galvų šuarams tereikėjo trofėjams gaminti. Šiandien likę tik keliasdešimt tūkstančių šuarų, dauguma jų gyvena Ekvadore, Moronos-Santjago provincijoje.
Pas šuarus buvau prieš trejus metus su dviem bičiuliais - šuarų genties indėnu Ju ir ekvadoriečiu Manueliu. Kas dieną leidomės gilyn į mišką, patirdami vis daugiau nuotykių ir atrasdami iki tol nematytų, nepatirtų ar tiesiog keistų dalykų. Šie nuotykiai aprašomi ką tik išleistoje knygoje “Šuarų žemė” (leidykla „Didakta“). Knygos pristatymas – Vilniaus knygų mugėje vasario 23 d. (sekmadienį) 10 val.
Į medžioklę – nešinas „lazda“
San Karloso kaimelyje, į kurį patekome tik su raštišku Šuarų organizacijos leidimu, susipažinome su keletu medžiotojų ir šamanu. Šamano sūnus Danielius papasakojo daug istorijų apie mišką. Jis medžioja nuodingomis strėlytėmis, kurias paleidžia iš siauro dvimetrinio vamzdžio, į jį staigiai spjaudamas stiprią oro srovę. Strėlyčių galiukus prieš medžioklę reikia ištepti juodais it degutas kurarės nuodais. Patekę į žaizdelę, jie akimirksniu paralyžiuoja auką, ir ši apsvaigusi šlepteli iš medžio.
Ne visi indėnai žino, kaip pasigaminti greitai žudančių nuodų. Nežinantiems recepto tenka toli keliauti, kad galėtų jų nusipirkti. Į delną telpantis indelis kurarės kainuoja apie 200 dolerių. Tokia kaina miškų gyventojams būtų neįkandama, jei ne šamanas, kuris retkarčiais užklystantiems turistams parduoda haliucinogenų.
Taupyklėje susikaupus reikiamai sumai, Danielius keliauja į Peru pirkti kurarės. Jis visą dieną plaukia kanoja pasroviui, naktį praleidžia kitos genties kaime, ir, įsigijęs tinkamą prekę, po kelių dienų grįžta namo.
Lapijoje knibžda gyvūnų
Danielius braunasi pro krūmus nešinas šautuvu, peiliu, mačete ir ilguoju medžioklės vamzdžiu. Tipenu jam iš paskos su buteliu vandens. Už manęs – dar keturi vyrai ir berniukas. Svaigstu nuo karščio, bet lekiu kiek kojos neša – aplink šlama, virš galvos ūbauja, o iš po šimtašaknių medžių nežinia kas gali išlįsti.
Vyrams pradingus lapijoje, netrukus pasigirsta šūksniai ir šunų skalijimas. Iš tankmės išlenda Danielius, ant kaklo pasikabinęs žvirblio dydžio paukštį ir prie diržo prisirišęs ką tik nukautą gvatusą. Gvatusa ir jos didesnė giminaitė gvanta dažniau už kitus gyvūnus atsiduria ant šuarų pietų stalo. Šiuos žiurkės dydžio Amazonijos graužikus medžioja ir kitų genčių indėnai.
Žvejyba lagūnoje
Danieliui įkandin atklibinkščiuoja šautuvu nešinas broliukas, pešdamas plunksnas nuo kurapkos. Nudyręs paukščiui kailį, dairosi tėtušio, tačiau šis it skradžiai žemėn prasmegęs. Matyt išėjo žvejoti į Juodąją lagūną...
Prie lagūnos jaunėlis stabteli. Anot jo, čia gyvena kaimanai ir anakondos, todėl arti kranto geriau neit. Nuo tokių žinių nebenoriu nei žuvies, nei mėsos, tik kuo greičiau dingti nuo to liūno. Ima krapnoti, tačiau karštis ir toliau garina, kepina, dusina, svilina.
Ištraukę kelias riebias, trikampės formos žuvis, vyrai pasitenkina laimikiu. Į kaimelį skriete skrieju, raginti nebereikia. Žirglodama taikau į pažliugusioje žemėje Ju įspaustas pėdas, neatsilikdama nė per metrą. Vos laikausi ant kojų, o skrandis gurgia taip, kad dar kiek, ir žuvį žalią sudoročiau.
Miško delikatesai
Trobelėje šuarų papročiu įvynioju gautą žuvį į banano lapą, šalia įdedu nuluptą bananą, ir, sulenkusi lauknešėlį perpus, surišu abu lapo galus. Taip Amazonijos gyventojai garina maistą.
Kol paruoštas ryšulėlis pelenuose, ratu keliauja čičios sklidinas moliūgas. Čičia - tradicinis Amazonijos indėnų gėrimas, gaminamas iš jukos šakniavaisių. Kaimo vyrams čičia – tikras skanėstas, tinkamai rauginta ji turi 6 procentus alkoholio. Šiuo gėrimu svečius vaišina visos Amazonijos indėnai.
Čičios receptas toks: susėdę aplink didelę statinę, moteriškės čiaumoja mėsingą jukos šaknį, ir sukramtytą spjaudo vidun. Prispjaudę trečdalį statinės, užpila vandeniu. Paveikta seilių, juka ima rūgti, o po savaitės gėrimas jau tinkamas vartoti. Jei ne čičios ritualas, gyvenimas kaimelyje būtų visai pakenčiamas.
Kelionės dvasių takais
Temstant pro visus virtuvės plyšius laukan rangosi keptos žuvies aromatas. Nežinia, ar kaltas alkis, ar žuvies rūšis, tačiau suvokiu, kad tokio gardėsio kaip gyva nebuvau ragavusi. Sutemus numatyta šamaniška ceremonija. Tiems, kas joje dalyvaus, vakarienės valgyti nevalia, tačiau pusė mano žuvies jau nuslinko į skrandį. Suraitau ir kitą pusę – ceremoniją teks atidėti.
Manuelis būtinai dalyvaus. Palaikys kompaniją vado sūnėnui, jau savaitę sergančiam nežinoma liga. Vien pažvelgus matyti, kad vaikinui blogai – paakiai pajuodę, veidas perkreiptas, susiėmęs už pilvo, vos paeina. „Tu pagysi, o tu – išminties įgysi“, - drąsina vadas abu vaikinus. „Natemo dvasia jums padės“.
Šamaniškos ceremonijos visų pirma skirtos gydyti ligoniams, tačiau čiabuviams jos yra ir tiltas į nepažįstamą anapusinį pasaulį. Čiupęs pusbutelį klampaus juodo skysčio, vadas dingsta iš virtuvės ir, įžengęs į palmių trobelę, virsta šamanu.
Išplasnojusiajam anapus reikia pagalbos
Natemas – stiprus haliucinogenas, kurį vartoja visos Amazonijos indėnai. Natemo krūmai žaliuoja ne tik prie šamano, bet ir prie kitų trobelių. Užtenka sriūbtelėti porą gurkšnių iš šio augalo paruošto skysčio, ir po pusvalandžio gėrėjo protas ir vaizduotė išplasnoja į dausas.
Kiekvienam dalyvaujančiam Natemo apeigose būtina turėti pagalbininką, kuris kliedinčiajam duotų gurkštelėti vandens, ir, prispyrus reikalui, išvestų į lauką bei parvestų atgal, nes po valandėlės šis ima vemti ir tuštintis.
Vyrams susėdus ratu, pagalbininkai sutūpia jiems už nugarų. Pirmasis stebuklingojo gėrimo paragauja šamanas, prieš tai šuariškai sukvietęs į trobą reikiamas dvasias. Jis ima giedoti vis garsiau ir, dvasioms davus ženklą, įpila juodojo skysčio į sūnėno puodelį. Tada įpila puspuodį Manueliui, ir visa trijulė iškeliauja į paslapčių kupiną Natemo pasaulį.
Seansai baigiasi krūmuose
Keliauninkai klaidžioja anapusybėje ilgiau kaip tris valandas, vis sriūbčiodami iš puodelio. Giedodamas šamanas veda globotinių sielas magiškais būties labirintais, aiškina joms, kaip elgtis, susidūrus su nežinomom esybėm. Kiekviena seanso „serija“ baigiasi krūmuose vėmimu ir nusilengvinimu.
Ilgiausiai Natemo poveikiui atsilaiko šamanas. Jis nepraranda nei pusiausvyros, nei sveiko proto, nors skysčio suvartoja už visus daugiau. Jam tenka didžiausia atsakomybė – reikia sugrąžinti sąmonės labirintais išplasnojusias globotinių sielas į kūnus. Likę be vedlio šios amžinai pasiklystų anapusybės vingiuose.
Apie knygą „Šuarų žemė“
„Šuarų žemė“ - istorija apie trijų draugų kelionę po Amazoniją. Vienas jų – šuarų genties indėnas Ju. Gyvendama pas šuarus, trijulė patiria spalvingų nuotykių, sutinka keistuolių, šamanų, žvejų ir medžiotojų, susipažįsta su šuarų buitimi, mitologija, susiduria su pasaką primenančia šuarų filosofija ir neįprastu mąstymo būdu.
Knyga atskleidžia šiandieninę Amazonijos genčių gyvenimo realybę, paliesdama ir problemas - miškų niokojimą, priešiškumą naftos ir kalnakasybos kompanijoms, laisvės troškimą, klasių skirtumus. Praleidę dvi savaites Šuarų žemėje, keliauninkai ją pamilsta visam gyvenimui.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
