Taip pat skaitykite: Olgos kalnas Australijoje žavi 36 įspūdingais kupolais
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
Tai ką – Sidnėjus! Kelionė iš Vilniaus užtruko daugiau nei 30 valandų, su persėdimais Amsterdame ir Kvala Lumpūre, neslėpsiu, išvargino gerokai, bet galiausiai tikslas pasiektas, ir tai yra svarbiausia. Kol nepradėjau pasakoti apie Australiją, keli įdomūs nutikimai tarpinėse stotelėse:
1. Nevėluokit į lėktuvą! Vilniaus oro uoste savo pavardę girdėjau net du kartus – antrasis įspėjimas buvo paskutinis, tad buvau jau truputį sunerimęs... Bet spėjau. Tiesą pasakius, „Air Lituanica“ su tokiu ankstyvu paskutiniu kvietimu (30 min iki išvykimo) nustebino, kaip vėliau paaiškėjo, „Malaysia Airlines“, nors gabena kokius 5 kartus daugiau keleivių, į lėktuvą sodina likus ir 20 min iki skrydžio. Aišku, galbūt dėl to ir vėluoja pakilti (abu kartus mano skrydžiai vėlavo).
2. Amsterdamas yra Amsterdamas. Nors niekad jame iki šiol nesu buvęs, todėl istorijas apie itin liberalų miestą teko girdėti tik iš draugų lūpų ar naujienų portalų, bet oro uoste prie gretimo „Starbucks“ staliuko sėdėjusi porelė jas patvirtino visu 100 proc. Na, porelė gal tik būsima, bet tai, kaip berniukiškos išvaizdos mergaitė kabino labiau mergaitiškos išvaizdos mergaitę, padarė įspūdį net senam flirto meistrui.
Iš tiesų būdai buvo tie patys – daug juoko, nuolatinis akių kontaktas, prisilietimai („O, parodyk, kas čia pas tave per maikutė, wow, kokia faina“ – really?), bet pati situacija buvo labai įdomi. Vis galvojau, ar jos nepastebi, kad aš stebiu kiekvieną jų judesį, bet mergaitėms tuo metu rūpėjo ne tai.
3. Rūkomasis Kvala Lumpūro oro uose. Kol radau, praėjo turbūt geras pusvalandis. Klausiau gal kokių penkių darbuotojų, visi sakė: „Go straight, at the end“, kad ir kokioje oro uosto dalyje jie bebūtų. Supratau, kad tai nėra jų dažnai girdimas klausimas.
Na o bet tačiau Sidnėjų pasiekiau. Yay! Pirmieji įspūdžiai: šilta, pozityvūs žmonės, labai daug bėgiojančių ir viskas labai brangu. Tik išėjus iš Sidnėjaus oro uosto, prie manęs priėjo kokių 8-9 metų berniukas ir pradėjo rodyti savo žaizdą ant kojos, kuri atsirado įkandus kažkokiam gyviui.
Papasakojo, kad yra australas ir ką tik buvo Naujojoje Zelandijoje, dar kartą pasiguodė apie savo žaizdą ir nuėjo, tėčio kviečiamas. Prisipažinsiu, pirma mintis buvo, kad turbūt jie nori mane apvogti.
Įsivaizduokit panašią situaciją Lietuvoje – aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju. O jeigu ir pabandau, vienintelis įmanomas tokio elgesio motyvas mano galvoje – nusikalstamas. Bet nieko panašaus, nueidamas berniukas šūktelėjo „Bye“ ir dingo už oro uosto durų. Šita patirtis nuteikė nerealiai gerai, priėmiau kaip gerą ženklą ir šypsodamasis nuėjau ieškoti traukinio, kuris veža iki mano hostelio.
Hostelyje turėjau padaryti „late check-in“, nes priimamasis dirbo tik iki 21 val. (aš atvažiavau apie 22 val.), bet viskas praėjo sėkmingai, telefonu administratorius paaiškino, kaip įeiti, kur rasti savo raktą ir t. t. Kambarys „Nr. 3“. Pridedu kortelę, atidarau duris, tikėdamasis 10-viečio siautulingo, didžiulio kambario, bet randu tik susinepatoginusią italų porelę ir vieną dviaukštę lovą.
Ant žemės liemenėlė. Susinepatoginau ir aš. Na, bet pasisveikinome, jie paaiškino, kad trise ir gyvensime, mano lova viršuje, gerai. Šiaip malonūs jaunuoliai, gal truputį nedrąsūs, bet vėliau susibendravome ir visi nepatogumai išnyko.
Hostelis šiaip, švelniai tariant, tragiškas. Bet kai tokia kaina (20 Australijos dolerių už naktį, įskaitant pusryčius, kas yra apie 50 Lt), nėra daug ko tikėtis. Leidžiu čia jau antrą dieną, bet bevielio interneto ryšio vis dar nėra. Kai šiandien paklausiau, kada sutvarkys, tai atsakymas buvo: „Definitely not today. I don‘t think it will be OK tomorrow. Maybe Thursday“. Nu super, galvoju, „Thursday“ aš išsikraustau. Oh well, ačiū už pagalbą. NOT.
Taigi beveik visą antradienį praleidau viešojoje bibliotekoje, kur galima nemokamai naudotis internetu, o vakare dar buvau į interneto platybes įlindęs „McDonalde“, bet ilgai ten netvėriau, nes restorano vieta labai jau neypatinga.
Vienu metu atėjo trys žmonės, ir prieš mano akis pirmą kartą gyvenime įvyko narkotikų sandoris. Juodaodė moteris dviems baltiesiems (labiau moteriai, nes vyras tuo metu jau nebesiorientavo situacijoje ir kalbėjosi su savimi) pardavė kokių tai tablečių. Ta juodukė vis ragino paskubėti – pinigų ir narkotikų cirkuliacija įvyko, ir jie išėjo. Bet spėjau nufotografuoti įtariamuosius.
Ką pirmiausia darai, skambini policijai? Ne, keli nuotrauką į snapchat'ą.
Šitas nutikimas kol kas turbūt buvo įspūdingiausias per mano trumpą laiką čia… Pridedu ir daugiau nuotraukų iš Sidnėjaus, dar tikrai nemačiau nė dešimtadalio visko, bet įspūdis geras, įdomu: gamta, gyviai, žmonės, viskas. Tuo pirmąjį savo įrašą ir baigiu, ačiū už dėmesį, tikiuosi, buvo įdomu.