Taip pat skaitykite: Įspūdžiai iš lietuvių kelionės motociklais aplink Siciliją
Šiemet tarsi tikri katalikai, išpirkdami kaltę už pernykštį dėmesį kitoms religijoms per Velykų ilgąjį savaitgalį ir kelioms dienoms po jo išskridom į krikščionybės centrą Europoje – Romą.
Aha, taip mums ir pavyko – kai beveik paskutinę dieną prieš skrydį bandai rasti bent kokią nakvynę Romoje tam laikui, kai į ją pasiklausyti popiežiaus Velykinio Urbi et orbi suplaukia tūkstančiai tikinčiųjų, tai tikimybė, kad pasiseks, turbūt tokia pati, kaip ir netyčia sutikti popiežių, vaikštinėjantį Romos gatvėmis (arba dar Ušacką Kambodžoje – na bet būna juk stebuklų).
Popiežiaus nesutikome, viešbučio už nekosminę kainą neradome, tai teko pereiti prie plano B – vietoje Romos... nusprendėme išsinuomoti automobilį ir tiesiu taikymu iš oro uosto mauti į Italijos pietus. Jau maniau, kad pavyko tai padaryti, bet italai likus pusdieniui iki skrydžio panaikino rezervaciją – „nėra laisvų mašinų, nesikabinėk“.
Tai dar kartą pakeitėme planus ir vos nusileidę Romoje per Velykinį savaitgalį traukiniu nurūkome ten, kur ramiau – į Neapolį, dar ir Pompėją šalia aplankėme. O pirmadienį, kai didelė dalis turistų jau išvyko iš Romos, grįžome ir į ją.
Neapolis – pietų Italijos sostinė, įsitikinome, kad tikrai visiška priešingybė šiaurės Italijai ar net tai pačiai vos pora valandų nuo jos nutolusiai Romai. Paskaitėme ir apie Neapolio mafiją, ir apie pasitaikančius susišaudymus – tokių smagumų aišku apturėti neteko, bet visai nesigailime, kad negavome nuomotis automobilio – Neapolyje kas antra mašina subraižytais ar sulamdytais šonais, vagysčių irgi nemažai. Šiukšlių gatvėse dar ne kalnai, bet kai kada netoli to – jei nėra konteinerio, patys žmonės tiesiog nusprendžia, kurį kampą senamiestyje paversti sąvartynu.
Miestas nuo kalvos atrodo galingai - senamiesčio stogai slepia bardakėlį jo gatvėse, o toliau matosi naujas modernus ir kažin ar įdomus rajonas...
Siauros gatvelės ir ypač prie kiekvieno lango išdžiaustyti skalbiniai labiausiai priminė Portugalijos miestus - bet čia visų pietiečių bruožas, ir visai gražus, fotogeniškas toks:
Nors ir skaitėm, kad naktį vaikščioti Neapolyje nelabai rekomenduojama, neva nėra labai saugu, bet matyt dėl Velykų šurmulio nesijautėme, kad būtumėme vieninteliai naktiniai vaikštinėtojai - pagrindinė katedra per Velykas vidurnaktį buvo beveik pilna. O senamiesčio skersgatviai ramesni ir net gražesni, nei dieną.
Dieną pagrindinė senamiesčio gatvelė, prigrūsta kavinių, parduotuvių ir žmonių, atrodo taip:
Užtenka pasukti už kampo nuo jos ir galima išvysti tikrus neapolietiškus vaizdus. Turbūt prisimenate šiukšlių surinkimo krizę Neapolyje prieš kelis metus? Užuojauta gyventojams!
Šis kadras man vienas geresnių, iš Neapolio, daug Italijos jame. Štai toks neapolietiškas intymumas:
Neapoliečiai - religingi picų kepėjai ir kartu neblogi menininkai.
Beje, jei kas būsite Neapolyje, labai rekomenduojame šiuolaikinio meno muziejų MADRE - nereali kolekcija ten, nesigailime, kad nėjome į jokius istorinius muziejus, o šeštadienio vakarą įlindome būtent ten - beje, šeštadienį dirba iki vidurnakčio, o muziejaus bare parodęs bilietą dar ir alaus ar kokio kito gėrimo gauni - gera strategija pritraukti jaunimą savaitgalio vakarais, kurio ten buvo visai nemažai.
Reikėtų pasiūlyti lietuviškiems muziejams, kurie dirba griežtai darbo metu - ir todėl, žinoma, nesiskundžia lankytojų pertekliumi. Grįžtant prie MADRE - iš lankytų šiuolaikinio meno centrų Europoje jis paliko vieną didžiausių įspūdžių - nors ir nelabai didelis, bet su galinga kolekcija (gal tik laikina šiuo metu, nesu tikras). Į kai kurių menininkų darbus mes dar sugrįždavom pažiūrėti, persifotografavom jų pavardes mobiliuoju, reikės išgooglinti...
Ne vieną ir ne du kartus gatvėse matėme tokias italų religingumo apraiškas Velykų metu - net nežinau, kaip jas reikėtų tiksliai pavadinti, religinės apeigos ar gal net paradai (vaizdas + garsas tokį įspūdį paliko). Tempia jie per visą senamiestį tokias savo šventųjų butaforijas, kurios iš arti tokiu blizgutiniu kiču atsiduoda, bet negi smerksi - pataisykit jei klystu, bet italai su lenkais turbūt yra didžiausi katalikai Europoje, todėl tokios apeigos per Velykas - nieko keisto.
Pasekėme paskui vieną tokią ceremoniją - kai kur siaurose senamiesčio gatvelėse net užstrigdavo jie, užtat vietinių dėmesys didelis - visi langai pritraukdavo žiūrovų.
Visų ceremonijų priekyje - vaikai, kai kurie buvo tokie maži, kad turbūt patys nelabai suvokia visos šitos ceremonijos paskirties.
Be vaikų buvo ir veidus neblogai nusipaišiusių vietinių merginų - tokio paties vaizdo mintyse niekaip nepavyko perkelti į Lietuvą (mergina + ne toks ir silpnas makiažas + religinės apeigos?)
Dar apie itališkas moteris, nors ir ne į tą pačią temą - aš šitoje nuotraukoje matau tris našles, nors jų pačių labui tikiuosi, kad klystu:
Ištrūkus iš siaurų senamiesčio gatvelių galima rasti ir tokių erdvių:
Arba pilių, kurių nelankėme - užteko mums slampinėjimo senamiesčio labirintais...
Vos nepamiršome vieno svarbiausių dalykų - juk Neapolyje prieš gerą šimtmetį gimė Margaritos pica, kuri čia tikrai šimtą kartų skanesnė nei Lietuvoje - ir gaminama pagal tas pačias griežtas taisykles, kitaip negalėtų vadintis tikra neapolietiška Margarita - juodųjų buivolų mocarelos sūris, tik rankomis minkytas picos pagrindas, pomidorai, bazilikai, jūros druska ir būtinai kepta malkomis kūrenamoje krosnyje.
Išbandėme keletą skirtingų picos rūšių, bet Margarita buvo geriausia - skirtingai nei Lietuvoje, čia ji juk paprasčiausia ir prasčiausia. Ir tik 3-4 eurai už tokį sultingą daiktą.
Neapolis turi savotišką kaimyną - garsųjį Vezuvijaus ugnikalnį, kuris riogso visai netoli nuo miesto, matosi nuo visų šlaitų.
